Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu "Vaikams apie seksualinius santykius"

1. Ar šiais laikais tėvai vis dar drovisi su vaikais kalbėti apie seksą?

1. Šiais laikais dauguma tėvų vis dar drovisi kalbėti apie seksą su vaikais. Nemažai porų ir tarpusavyje gėdijasi kalbėti apie intymius dalykus, o kalbėti apie tai su savo vaikais jiems prilygsta neįmanomai misijai. Tėvai dažnai tokius dalykus palieka savieigai, tikisi, kad patys vaikai susipras kas ir kaip. Neretai tėvai lytinius organus vadina įvairiais išsigalvotais žodžiais, nes drovisi, bet reikėtų vartoti įprastus pavadinimus.

2. Kokią informaciją apie lytinius santykius reikėtų pateikti skirtingo amžiaus atžaloms?

2. Tėvai vaikams turėtų pateikti tik tokią informaciją, kurią vaikas yra pajėgus suprasti. Per daug ar pernelyg vaizdingai pateikta informacija gali vaikui būti žalinga. Auksinė taisyklė kalbant su vaiku apie lytinius santykius - nepasakyti daugiau nei vaikas klausia. Taigi jei vaikas neklausia, tai nieko ir nepasakojame ir kai paklausia, atsakome tik tiek, kiek vaikas klausia. Taip pat nereikia vaikui meluoti ar išsisukinėti nuo atsakymo, nes kitą kartą vaikas jūsų nebeklaus.

3. Tėvams reikėtų patiems imtis iniciatyvos apie tai pasikalbėti, ar laukti kol atžalos paklaus konkrečių dalykų?

3. Jeigu santykis su vaiku yra geras, tai dažniausiai pats vaikas vienu ar kitu būdu paklausia jam aktualių dalykų. Dirbtinai tokio pokalbio nereikėtų forsuoti, pasitaiko gyvenimiškų situacijų, kurios gali palengvinti tokio pokalbio pradžią, pvz.: pastebėjus, kad vaikas čiupinėjasi savo lytinius organus, galima papasakoti, kad tai jo intymios vietos ir jų rodyti niekam negalima, kad jas čiupinėti galima tik tada kai niekas nemato. Svarbu kalbant intymiomis temomis, kalbėti ramiai, nesigėdijant ir negėdijant vaiko.

4. Ką atsakyti vaikams į klausimą, kada jau galima pradėti lytinį gyvenimą?

4. Vieno atsakymo į tokį sudėtingą klausimą nėra, bet manau tinkama būtų pasakyti, kad lytinį gyvenimą reikia pradėti tada, kai rimtai bendrauji su tau brangiu žmogumi ir esi pasirengęs prisiimti atsakomybę už galimas lytinio gyvenimo pasekmes, t.y.: pasirengęs auginti vaiką ir tą vaiką galėtum ir norėtum auginti su tuo žmogumi su kuriuo planuoji turėti lytinius santykius.

5. Ar reikia su vaikais kalbėti apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis? Kodėl ir kada?

5. Mano nuomone, apie netradicines seksualines orientacijas reikia kalbėti tada, kai to klausia pats vaikas arba kai gyvenimiškos situacijos iškelia tokius klausimus, pvz.: vaikas pamato du besibučiuojančius vyrus ar moteris ir smalsiai pažiūri į mus. Tada vaikui reikia suteikti informaciją apie tai kas vyksta, bet tik informaciją o ne kažkokias emocijas ar savo kategorišką nuomonę apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones.

6. Ką atsakyti 5-mečiui, kuris paklausia, ką reiškia gėjus ar lesbietė arba kodėl teta kalba vyrišku balsu?

6. Gėjus ar lesbietė yra žmogus, kuris myli tos pačios lyties žmogų, o teta kalba storu balsu, nes seniau ji buvo vyras. Mano nuomone, reikia sakyti paprastai, trumpai ir aiškiai. Jai vaikui paskui dar kyla papildomų klausimų, tik tada aiškinti plačiau. Gali penkiametė tokiu atveju atsakyti, kad: „tada aš esu lesbietė, nes man patinka mergaitės, o berniukai yra kvaili“. Tokio pareiškimo tėvai neturėtų priimti rimtai, tai tik atspindi vaiko amžiui būdingą mąstymą.

7. Ar vaikui pateikus informaciją apie skirtingas seksualines orientacijas jis nepasimes, kas jis pats yra? Kur kas paprasčiau galvoti, kad šeima visada yra vyras ir moteris, kad vyrai visada atrodo kaip vyrai, o moterys kaip moterys.

7. Iš tikrųjų pirmoji vaiko identifikacija ir yra su lytimi, t.y.: aš berniukas, berniukai turi trumpus plaukus ir mėgsta žaisti su mašinytėmis. Sveikai vaiko raidai tokia identifikacija yra naudinga. Paprastai vaikai orientuojasi gyvenime ne pagal tėvų kalbas, bet pagal jų darbus ir gyvenimo būdą. Svarbu ir aplinka kurioje gyvena vaikas, t.y. kokias šeimas aplinkui mato kasdien, todėl vienas ar kitas pokalbis vaikui dažniausiai didelės painiavos nesukelia.

8. Kokių dalykų, susijusių su seksu ar seksualine orientacija, su vaikais nederėtų aptarinėti?

8. Kalbant su vaiku reikia atsiminti, kad jis yra vaikas ir kad jam reikia tik tiek informacijos, kad būtų atsakyti į jo rūpimą klausimą. Nepamirškite, kad kalbate su savo vaiku, o ne su draugu. Nederėtų pasakoti apie savo intymų gyvenimą, net jei jūsų vaikas jau yra suaugęs. Vaikai tokios informacijos nenori žinoti.