Lokys, pelė ir tualetas (Terapinė pasaka vaikams, kuriems baisu tualete)

Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdamas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.

Kartą jį netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkiai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį. Lokys pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.– Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėkšiu kaip uogą!

Pelė pradėjusi gailiai maldauti:

– Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!

Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet vis tik paleidęs Išdykėlę.

O Lokys Mikelis nors ir būdamas didelis, baisinis žvėris, turėjo vieną didelę baimę. Jis bijojo eiti į tualetą naktį.

Vieną tamsią naktį lokys vaikščiojęs po mišką ir labai užsinorėjęs rimto reikalo. O į tualetą baisu eiti vienam. Mamos šalia nėra. O juk nedarysi bet kur, negražu, nemandagu. Lokys Mikelis ėmė baisingai dejuoti, riaumoti iš to nežinojimo kaip tą rimtą reikalą atlikti. Galvojo galas jau jam.

Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.

Toji išbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas riaumoja! Tuojau atlėkusi pagalbon, ir klausia:- Mikelyti, kas čia tau nutiko, kad taip riaumoji?

Gėda Lokiui prisipažinti, kokią bėdą jis čia turįs. Išraudo tik visas nuo galvos iki kojų. Pavirto iš rudojo lokio į raudonąjį lokį iš tos gėdos. Gerai, kad tamsu buvo, tai pelytė nieko ir nepastebėjo. Papasakojo savo mažajai draugei savo didžiąją bėdą,visas baisiai riaumodamas ir kukčiodamas, kaip jis bijo vienas eiti į tualetą.

Tada pelytė ir sako:- Mikelyti nebijok, einam kartu. Aš tave palydėsiu. Šviesą įjungsiu. Ir šalia už durų patupėsiu. Ir pasaugosiu tave nuo tavo baimių. Ir neleisiu eiti vidun ir tave skriausti.

Kaip tarė taip ir padarė. O lokys Mikelis atrado, kad ne taip jau ir baisu tam tualete ir visai jam pagalbos nereikia. Viską moka pats puikiai susitvarkyti. Tačiau jam vien nuo minties būdavo ramiau, kad pelyte tupi už durų ir saugo jį nuo visokių baimių. Nors kartais pelytė ir netupėdavo už durų jis vis tiek pagalvodavo, kad pelyte tupi ir saugo. Ir iš karto ramiau likdavo ant širdies.

Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pelytę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė