Per didelė tėvų meilė gali būti kenksminga

Tevu meile
Pas psichologą atėję klientai paprastai skundžiasi tėvų meilės stoka vaikystėje. Atvedę savo vaikus mylintys tėvai dažnai klausia: „gal jam dėmesio, meilės trūksta?“ Ir niekas nekalba apie tai, kad tos meilės galėjo būti per daug.

Sakysite, ar gali meilės būti per daug? Ir kodėl tai yra blogai? Atsakymas: taip, gali! Ir ji būna netgi kenksmingesnė negu dėmesio stoka. Per daug mylinčių, perdėtai globojančių tėvų vaikai serga dažniau, užaugę nesukuria sėkmingų ilgalaikių santykių, įsimyli netinkamus žmones, sunkiai save realizuoja veikloje, neranda darbo, įninka į priklausomybes, netampa savarankiškais ir t.t.

Nesugebėdami ar nenorėdami mylėti savo partnerio, tėvai ar vienas iš jų visą savo meilės energiją skiria vaikui. Juk vaiką mylėti daug lengviau ir paprasčiau, jis tave dievina ir myli besąlygiškai. O santuokinėje (poros) meilėje juk reikia keistis pačiam, taip sakant, šlifuotis. Per didelė meilė vaikui nėra tikra, po ja slepiasi egoizmas, puikybė, gailestis, noras turėti valdžią, globoti. Tikra meilė yra paleidžianti, suteikianti laisvę. Per daug mylinčios mamos negali paleisti (o ir vaikai nuo jų sunkiai atitrūksta) net ir suaugusių vaikų.

Kartais tokie per daug mylintys būna ir tėčiai, tačiau dažniau jie, bijodami artimų santykių su moterimi, pasineria į darbą, hobį, alkoholį. O moteris, kadangi mūsų kultūroje skatinama būti gera mama, visą save atiduoda vaikams.

Štai čia keletas pavyzdžių ir mano darbo praktikos:

Roma (vardai ir detalės pakeisti) atėjo į kabinetą labai susirūpinusi savo anūkės likimu, kalbėjo daug ir garsiai. Moteris energinga, globėjiška, puikiai žinanti kaip kiti turi gyventi, palaidojusi du vyrus. Jos sūnus prieš 13 metų, būdamas jaunas, susilaukė su mergina dukros, merginos nevedė (nes mamai ji atrodė netinkama), pora bandė gyventi kartu, tačiau dėl intensyvaus mamos dalyvavimo besikuriančios poros gyvenime, išsiskyrė. Dabar sūnus gyvena Kanadoje, ten sukūręs naują šeimą. Tikriausiai taip toli instinktyviai bėgo nuo mamos globos. Pasiūlius palikti anūkės gyvenimą jos mamos atsakomybei, moteris atsakė: „Mielai nesikiščiau, jei motina būtų normali“. Ir čia kalba eina ne apie asocialią marčią, tiesiog „normali“ reiškė „kad darytų taip, kaip aš noriu“.

Augustė (19 metų) kreipėsi į mane dėl sunkios depresijos. Tėvai, rodos, patys to nenorėdami, provokavo ir palaikė dukros ligą – lietingą dieną pasiūlydavo neiti į paskaitas, aimanuodavo kaip jai turėtų būti sunku mokytis universitete, neprileisdavo prie namų ruošos darbų, kritikavo jos drauges. Terapijoje sunkiai pasidavė pokyčiams, nenorėjo nieko savyje keisti. Užsiminus apie tai, kad anksčiau ar vėliau teks palikti tėvų namus ir tapti savarankiška, supyko. Šeimoje ji buvo „ypatingas vaikas“ jauniausia, miela, labai mylima ir lepinama, su mama buvo „geriausios draugės“, todėl visiškai nenorėjo „užaugti“, t.y., tapti atsakinga už savo gyvenimą.

Vitos penkiametė dukra turėjo didelę alergiją. Sunkiai padėjo net vaistai ar brangūs tepaliukai. Draugei rekomendavus apsilankė pas natūraliosios medicinos gydytoją, kuris atliko tyrimus, skyrė gydymo kursą vaistažolėmis, taip pat sudarė mitybo planą, liepė griežtai atsisakyti rafinuoto cukraus ir baltų kvietinių miltų produktų. Po kurio laiko dukros būklė ženkliai pagerėjo. Ir kaip elgėsi Vita? Gydymą nutraukė ir grįžo prie senos mitybos. Draugė užejusi į svečius rado ją kepant dukrai blynus. Paklausta kodėl taip elgiasi, Vita atsakė: „Netikiu, kad čia susiję su maistu“. Viena vertus, Vitos grįžimo prie senų įpročių gali būti paprasta – juk tikrai įpročius keisti gana sunku. Tačiau galima įžvelgti ir gilumines priežastis – mamos savirealizacija per dukros ligą. Su vyru santykiai šaltoki, tačiau užuot sutelkusi daugiau dėmesio šių santykių gerinimui, arba pačios saviugdai, Vita visą energiją skyrė dukrai, tiksliau – jos ligai. Vienintelis dalykas, apie ką Vita geba kalbėti ir daro tai su malonumu – dukros alergija.

Tokie atvejai man primena matytą animacinį filmą „Ilgo plauko istorija“. Siužetas: karalių dukra gimė turėdama stebuklingus plaukus, kurie gydydavo ir suteikdavo grožio ir jaunystės. Ragana norėjo būti amžinai jauna ir graži, ir princesės galiomis džiaugtis tik ji viena, todėl pagrobė mažylę ir uždarė ją bokšte. Mergaitei ragana neleido eiti į lauką, nes, kaip aiškino pati, „pasaulis pilnas pavojų, žmonės egoistai ir tik norės ja pasinaudoti“, paaugusią gąsdino baisiais ir blogais vyrais. Kai, padedama užklydusio plėšiko, princesė ištrūko laukan, jautė ne tik džiaugsmą, bet ir kaltės jausmą, kad savo „mamai“ nepakluso. O ragana darė viską, kad tik susigrąžintų merginą sau, kol, filmo pabaigoje, žuvo.

Ragana – per daug mylinčios mamos prototipas. Išoriškai ji yra gero linkinti, mylinti, sauganti ir globojanti. Tačiau tikrieji tokios mamos motyvai yra egoistiniai: užuot paleidusi savo vaiką į pasaulį atlikti savo misijos, daryti gera kitiems, ji nori savo vaiką „turėti“ ir toliau, semtis jo jaunatviškos energijos ir jį valdyti bei globoti.

Tokios mamos, pavyzdžiui, kartais padejuoja, kad jau būtų metas sūnui ar dukrai susirasti antrąją pusę, tačiau vos tik „potenciali antroji pusė“ pasirodo horizonte, mylinti mamytė ima tol ją vertinti, kritikuoti, kol pora ar jaunoji šeima išyra.

Populiaraus portalo straipsnyje teko skaityti apie pasaulinio garso kino žvaigždę, tiksliau apie jos dukros skyrybas. Dukra verkdama paskambino savo mamai pasiskųsti, nes ją paliko dar vienas vyras. Mama, užuot pasiūliusi pirmiausia paieškoti priežasčių, bandyti jas įveikti, davusi gero psichoterapeuto telefono numerį ar tiesiog paguodusi, sušuko: „Nieko tokio, žinojau, kad jis ne tau! Grįžk gyventi pas mane“. Ši aktorė, kuri pati buvo labai energinga, valdinga, nei su vienu vyru nesugebėjo užmegzti ilgalaikių santykių. Pati nemylėjo vyrų ir to neišmokė savo dukros. Argi nepanašu į raganą iš pasakos? Senstančiai ir nemokančiai mylėti (todėl tampančiai vis labiau vieniša) mamai norisi turėti šalia jauną dukrą ir kaip vampyras siurbti jos jaunystės energiją. Ragana pasakoje irgi buvo vieniša moteris. Kažin, ar būtų sugebėjusi mylėti vyrą?

Vėl iš naujo aktualia tema tapo vaikinų šaukimas į kariuomenę. Ir, būkim atviri, neretais atvejais jis nerimo kelia ne patiems vyrukams, bet jų mylinčioms ir atsidavusioms mamytėms. Rusų psichologas Anatolijus Nekrasovas įsitikinęs, kad tos mamos labiau negu „dedovščinos“ (kai vyresnieji kariai skriaudžia, tyčiojasi bei išnaudoja naujokus) bijo, jog praras savo valdžią sūnui. Juk iš kariuomenės jis grįš sustiprėjęs fiziškai, disciplinuotas, savarankiškas. Be to, pora metų jis bus toli nuo jos. Prieš dvidešimt metų praktiškai vienintelis bendravimas būdavo laiškai. Kaip teigia A.Nekrasovas, labai reta kuri mama laiškuose sūnui siūlydavo garbingai tarnauti, sustiprėti, tapti vyru. Dauguma rašydavo kaip jo ilgisi, klausia, ar su juo visi gerai elgiasi, ir tokiu būdu neleidžia jam atitrūkti nuo savęs ir tapti savarankišku.

Kodėl tokia apdainuota ir laikyta šventa motiniška meilė yra žalinga? Pirma, yra neteisingai sudėlioti prioritetai, vertybės; antra, todėl, kad tai netgi ne visai meilė. Tai - pripažinimo ieškojimas per vaikus. Ir, drįskime pavadinti, egoizmas. Tėvai bando save realizuoti per vaiką ir taip jam užkraunama atsakomybė gyventi ne savo, bet tėvų gyvenimą. Itin dažnas pavyzdys – kai sūnus ar dukra pasirenka profesiją, kurią primygtinai siūlo tėvai. Neretai per daug mylinčių tėvų vaikai niekaip neįsitvirtina ir darbo rinkoje. Juliui 32 metai, jis baigęs universitetą (tą patį, kur jo mama dirba dėstytoja). Tačiau iki dabar nedirba, yra tėvų išlaikomas. Priežastis aiškina jo mama (sūnus pats neatsakinėja): tokio asakingo darbo jis negali dirbti, nes atsakomybė jį taip slegia, kad jis naktimis nemiega, kyla panikos priepuoliai, dūsta, širdis stoja, spaudimas pakyla... O paprasto darbo jis irgi nenori, „Juk universitetą žmogus baigė, nedirbs gi pagalbiniu!“.

Vaistas nuo visų šių ligų būtų paprastas ir kartu sunkus – ugdyti savo lyties savybes (vyriškas ar moteriškas), o prioritetu laikyti savo porą, vyrą ar žmoną. Ne vaikus/tėvus/darbą/pinigus, bet savo antrąją pusę. Kurti stiprų ryšį su juo, palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų. Tik tada vaikai taps paklusneni, ims geriau mokytis, užaugę sukurs darnias šeimas, tėvams bus sunkiau kištis į jūsų gyvenimą, o pačių sveikata pagerės ir finansinė padėtis palengvės.

Jau beveik girdžiu klausimą: „bet tai kaip jį va tokį ir anokį mylėti?“ Štai čia ir prasideda darbas su savimi, tikrasis tobulėjimas. Mylėti reikia mokytis. Pirmiausia daugybę kartų per dieną sau sakykite: man svarbiausia – vyras/žmona! Kartokite kol patys tuo patikėsite. Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite.

Kitas klausimas, kuris greičiausiai kils - ką daryti, jei tėvai yra per daug mylintys, kontroliuojantys bei manipuliuojantys? Ar tai reiškia, kad vaikas yra pasmerktas? Tikrai ne. Nesvarbu kokius tėvus turi ir koks gyvenimas (ne)susiklostęs, visada galima padaryti sprendimą pradėti gyvenimą kitaip ir po truputį mokytis būti suaugusiuoju – valdyti emocijas, mokytis priimti pasaulį tokį, koks ji yra ir prie jo prisitaikyti, ugdytis vidinę stiprybę, sakyti „Ne“, veikti, užuot ieškojus kaltų ir pan. Tiesiog paleiskite tėvus. Todėl siūlau padėkoti tėvams ir priminti, kad esate suaugęs, todėl tvarkotės pats. Gerbiate jų nuomonę, tačiau darote savo sprendimus, tegu ir neteisingus. Ir, patinka jiems tai ar ne, dabar jums svarbiausias žmogus – jūsų partneris. Ir kuo greičiau, bet kokia kaina, palikite tėvų namus!



Asta Budvytienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė
asta.budvytiene@yahoo.com