Psichologiniai skaitiniai


Turinys

  1. 1 Moters meilė sau
  2. 2 Apie baimę bendrauti
  3. 3 O kas jeigu...? Baimė gyventi
  4. 4 Testas šeimoms/poroms ,,Ar jūsų porai būtų naudinga porų/šeimų terapija?“
  5. 5 Generalizuoto nerimo sutrikimas.
  6. 6 Panikos sutrikimas
  7. 7 Kodėl moterys nemyli savęs:
  8. 8 Tai tik paauglystė ar jau problema? Testas 
  9. 9 6 suaugusiųjų klaidos bendraujant su paaugliu
  10. 10 Kas trukdo perimti gyvenimo vairą į savo rankas
  11. 11 3 svarbiausi poreikiai tarpusavio santykiuose
  12. 12 „Nevykėlės“ etiketė. Testas
  13. 13 Komentaras apie vaikų šlapinimąsi į lovą Žurnalas "Prie kavos"
  14. 14 Komentaras apie vaikų vasaros atostogas. Žurnalas "Prie kavos"
  15. 15 Ar tavęs negraužia tavo paties nerimas?
  16. 16 Ar Jūsų vaikas jautruolis? Testas
  17. 17 Ką reiškia mylėti save 
  18. 18 13 mitų apie kūdikius ir vaikus. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
  19. 19 Testas „Ar esi emocinis valgytojas/a?“
  20. 20 Alfa kartos vaikai
  21. 21 6 klausimai, kuriuos privalai  užduoti sau prieš žengiant į naujus metus
  22. 22 Vaikas meluoja. Kaip reaguoti? Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
  23. 23 Amžiaus skirtumas poroje. Psichologė Vitalija Mikutaitienė
  24. 24 Apie vaiko pyktį. Psichologė-psichoterapetė Gintarė Jurkevičienė
  25. 25 Apie vaiko nerimą. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
  26. 26 Komentaras apie indigo vaikus. Psichologė - psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
  27. 27 Patarimai tėveliams, kaip sudrausminti netinkamą vaiko elgesį
  28. 28 Artimi svetimi vaikai. Psichologė Gintarė Jurkevičienė
  29. 29 Patarimai tėvams, kaip padėti jaunuoliams suvaldyti stresą prieš egzaminus
  30. 30 Vaiko emocinis intelektas. Psichologė Vitalija Mikutaitienė
  31. 31 Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje. Psichologė Gintarė Jurkevičienė
  32. 32 Vaikų stresas. Psichologė Gintarė Jurkevičienė
  33. 33 Kaip parinkti vaikui darželį?  Psichologė Gintarė Jurkevičienė
  34. 34 Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu apie vaikus ir paslaptis
  35. 35 Psichologė Vitalija Mikutaitienė apie poros santykius
  36. 36 Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu "Vaikams apie seksualinius santykius"
  37. 37 Savaitgalinis tėtis. Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu
  38. 38 Kaip atsigauti po sunkumų? „6 M“ žingsniai
  39. 39 Apie meilę sau: 
  40. 40 Sėdimoji meditacija
  41. 41 KAI VAIKAS „PAMETA“ AUSIS
  42. 42 APIE GABIUS VAIKUSPsichologė Gintarė Jurkevičienė
  43. 43 Psichologės Gintarės Jurkevičienės komentaras apie vaikų pramogas:
  44. 44 KAIP PAGERINTI SANTYKIUS  SU PAAUGLIU SŪNUM?
  45. 45 Asta Budvytienė ir Vitalija Mikutaitienė apie santykį su maistu:
  46. 46 19 ženklų moterims, kurie rodo, kad reikia keisti savo gyvenimą
  47. 47 Z kartos vaikų psichologiniai ypatumai
  48. 48 Išgyvenimo vadovas būsimoms ir jaunoms mamoms
  49. 49 APIE ŽIEMIŠKĄJĄ MEDITACIJĄ IR TYKIUS JOS DŽIAUGSMUS
  50. 50 Per didelė tėvų meilė gali būti kenksminga
  51. 51 Pražūtingas gyvenimas rytdiena
  52. 52 Kaip vaikų auklėjime „rykštę“ pakeisti į meilę?
  53. 53 Patarimai pirmoko tėvams. Atsako Vitalija Mikutaitienė
  54. 54 Lokys, pelė ir tualetas (Terapinė pasaka vaikams, kuriems baisu tualete)
  55. 55 DIDELIS VAIKŲ AMŽIAUS SKIRTUMAS - interviu žurnalui "Prie kavos"
  56. 56 Šeimos krizės. Kaip išlikti šeima?
  57. 57 Gintarės Jurkevičienės interviu su žurnalo "Prie kavos" žurnaliste tema "Kuo busiu?"
  58. 58 Vyras išgyvena vidurio amžiaus krizę. 6 patarimai kaip elgtis moteriai
  59. 59 Galios žaidimai poroje. Kaip tai veikia?
  60. 60 Psichologinės ir psichinės problemos. Kaip tai įveikti?
  61. 61 Padėkite: po skyrybų sūnus nepriima naujos tėčio šeimos
  62. 62 7 DAŽNIAUSIOS TĖVŲ KLAIDOS DRAUSMINANT VAIKUS
  63. 63 APIE ENERGIJOS VAMPYRUS
  64. 64 Testas moterims ,,Nusistatyk ar tu myli ne per stipriai?“
  65. 65 Gintarės Jurkevičienės interviu su žurnalo "Šeimininke" žurnaliste tema "Kaip išlaikyti romantiškus santykius po vaiko gimimo?"
  66. 66 Geria tėvai - kenčia vaikai


Moters meilė sau


Labai dažnai moterys meilę sau prilygina rūpinimuisi savo išvaizda ir investavimui į išorinį grožį. Maždaug taip: jei jau nusipirkai naują suknelę ir pasidarei manikiūrą, tai jau myli save. Sklandantis mitas trukdo suprasti, kad meilė sau yra daug platesnė ir sudėtingesnė nei tik išvaizdos puoselėjimas. Tarkim gali  moteris labai rūpintis savo įvaizdžiu, bet tik todėl, kad turi įsitikinimą, kad yra negraži ir natūralios, „nesusitvarkiusios“ jos niekas nemylėtų.

Meilė sau, mano nuomone, turėtų apimti tokius svarbiausius aspektus:

Meilę ir pagarbą savo kūnui. Kūnas yra vieninteliai mūsų namai, todėl rūpintis savo kūnu ir patenkinti jo poreikius yra būtina. Išmintinga moteris supranta, kad yra per protinga tik rūpintis savo išvaizda, bet ir ne tokia kvaila, kad būtų apsileidusi. Meilė savo kūnui turėtų apimti tinkamą mitybą (čia greičiausia reikia išlaviruoti tarp „myliu save tai valgau viską ką noriu, kiek noriu ir kada noriu“ ir „myliu save, todėl privalau nuolat palaikyti formą, laikytis dietų“); reikiamą fizinį aktyvumą (vėl gi išlaviruoti tarp nuolatinio sportavimo ir tingėjimo, nes
„aš ir taip sau patinku“ ); tinkamą poilsio ir darbo režimą; pagarbų požiūri į savo kūno formas, svorį, ūgį ir kt. Svarbiausia šitoje laviravimo karuselėje nepamiršti įsiklausyti į savo kūną ir jo siunčiamus signalus. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir tai kas tinka vienam, kitam gali būti net kenksminga.

Meilę ir pagarbą savo mintims. Ar sakote savo draugei: „nu tu visiška vėpla; tu stora kaip kiaulė; tu nieko neverta ir pan.“? Bet įžeidinėti save mums atrodo visiškai normalu ir įprasta. Norint gerai jaustis reikėtų pradžioje bent stebėti savo mintis ir suabejoti visa sau išsakoma kritika. Paieškoti realių faktų, kurie įrodytų ar iš tikro esate vėpla ar negraži.

Meilę ir pagarbą savo emocijoms, vidinei savijautai. Mūsų pačių išgyvenami ir pasitirpinami jausmai sukelia mums pragarą. Nerimas ir pyktis yra emocijos, kurios praeina savaime, bet kaltė, gėda ir liūdesys gali augti ir augti, jei mes jiems leisime. Tai emocijos, kurios mus suparaližuoja, suvalgo mūsų energiją ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Šios toksiškos emocijos gali mus kankinti metus iš metų, todėl svarbu išmokti su jomis susidoroti ir gyventi toliau.

Meilę ir pagarbą savo veiklai ir poelgiams. Mes esame žmonės, o klysti yra žmogiška, jei padarei klaidą tai tik įrodo, kad esi žmogus. Pasirinktas sprendimas buvo tuo metu geriausias. Taigi ugdyti gebėjimą su meile ir pagarba priimti viską, ką padarei gyvenime, o iš klaidų gebėti pasimokyti, o nepalūžti ir graužtis yra labai svarbus norint gyventi kokybiškai.

Bendras savo vertės jausmas. Meilė sau yra sudedamoji savęs vertinimo dalis. Tai suvokimas, kad aš esu verta visa ko geriausio. Savivertė susideda iš bendros geros nuomonės apie save, t.y. meilės sau ir pasitikėjimo savimi, galvojimu, kad susitvarkysite su gyvenimo kelyje pasitaikančiais iššūkiais. Moterys dažnai pastiki savo jėgomis ir gebėjimais, bet neretai pritrūksta meilės sau, geros nuomonės apie save, nepaisant padaromų klaidų ar patiriamų nesėkmių.

Nemeilė sau yra tik išmoktas požiūris į save. Kaip išmokome savęs nemylėti, negerbti savęs ar savimi nepasitikėti, taip galime išmokti ir labiau save mylėti.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Apie baimę bendrauti

Socialinis nerimas yra trečiasis pagal paplitimą psichikos sutrikimas po psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų ir depresijos. Nuo socialinio nerimo kenčia apie 13 proc. įvairaus amžiaus žmonių. Dažniausiai socialinio nerimo sutrikimas prasideda 11-19 metų jaunuoliams. Moterims sutrikimas diagnozuojamas dažniau nei vyrams. Apie 85 proc. žmonių, kenčiantys nuo šio sutrikimo, patiria akademinius ir profesinius sunkumus.
Kaip galima padėti sau jei nerimas socialinėse situacijose trukdo bendrauti:
• Sudaryti visą sąrašą socialinių situacijų, kuriose kyla nerimas. Tada tas situacijas išdėlioti nuo mažiausiai baisios iki labiausiai gąsdinančios ir pradėti veikti. Pradėti nuo tos situacijos, kuri mažiausiai gąsdina ir tiesiog pasielgti taip, kaip norisi nepaisant kylančio nerimo, nes nerimas laikui bėgant sumažės;
• Kalbant visą dėmesį sutelkti į pašnekovą: į tai ką jis sako, o ne galvoti apie tai, kaip aš atrodau, ką dabar pasakysiu, ar aš neapsikvailinsiu;
• Nevengti socialinių situacijų, kad ir kaip gąsdinančiai jos atrodytų, nes vengimas augina mūsų baimes, o bendravimo baimes galime įveikti tik bendraudami. Taip nebus, kad mūsų baimės dings, tiesiog mes priprasime mažiau į jas kreipti dėmesio ir elgtis taip, kaip norime mes, o ne mūsų baimė;
• Pradėti bendrauti su tais žmonėmis, kurie atrodo mums „saugūs“ Tai gali būti vaikystės draugai, giminės, kaimynai.
• Daryti mažus elgesio eksperimentus bendraujant ir žiūrėti kas iš to bus. Tarkim papasakoti anekdotą artimam draugui, tada keliems draugams; paklausti mokytojos, ko nors per pamoką garsiai, pardavėjos parduotuvėje pasiteirauti kokios smulkmenos. Ir stebėti kas vyksta, ar tikrai kiti žmonės užsipuola mus, išsijuokia, tyčiojasi.
• Nebijoti kreiptis pagalbos, jei vienam su savo nerimu yra sunku kovoti.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė




O kas jeigu...? Baimė gyventi

Ką galima išmėginti, siekiant sumažinti nuolatinį nerimą dėl visko:

1. Galvojant apie konkretaus įvykio baigtį, labai naudinga įvertinti tokias tris kategorijas: „Kokia tikėtina situacijos baigtis man būtų pati geriausia? Kokia situacijos tikėtina baigtis yra pati blogiausia man? Kokia situacijos baigtis visgi realiausia?“. Daug nerimaujantys žmonės paprastai galvoja tik apie blogas, grėsmingas pabaigas ir ignoruoja, kad viskas gali baigtis ir labai gerai bei neįvertina realybės. Tarkim, jei draugas nuolat vėluoja į susitikimus ir  šįkart vėluoja  10 minučių, tai greičiausiai jis nepapuolė į avariją, o tiesiog nesusiruošė laiku. Labai naudinga prisiminti kiek kartų jau buvo tokia situacija ir kiek iš tų kartų ji baigėsi katastrofiškai.

2. Savęs klausti „O kas toliau?“. Dažniausiai nerimaujantys žmonės net gi bijo savo minčių ir draudžia sau galvoti iki galo, t.y. apmąstyti, „o ką gi aš visgi darysiu, jei įvyks kažkas blogo?“. Situacijos mintyse išrutuliojimas iki pabaigos, paprastai sumažina žmogui nerimą, nes jis pamato jos realumą ar nerealumą ir apgalvoja kokių veiksmų bus galima griebtis, jei iškiltų problemos.

3. Žmonės dažnai turi klaidingą įsitikinimą, kad jei apie viską pagalvosiu, suplanuosiu ir skirsiu pakankamai daug laiko nerimui, tai padės man išvengti nelaimės, bet iš tikrųjų nerimavimas neapsaugo nuo pavojaus. Šitą tiesą reikia įsisąmoninti ir susitaikyti su tuo, kad mes negalime visko savo gyvenime kontroliuoti ir sudėlioti į lentynėles.

4. Nevengti situacijų, kurios objektyviai yra saugios, bet mūsų smegenys jas interpretuoja kaip pavojingas. Kuo labiau vengsime mums atrodančių pavojingų situacijų, tuo mūsų nerimas didės ir trauksis saugumo zona. Paprastai nerimas mažėja su laiku, kai mes išbūname mums atrodančioje pavojingoje situacijoje.

5. Pasitikrinti kokia aplinka mane supa, tarkim jei mes iš žinių, interneto portalų nuolat į savo galvas pumpuojame negatyvią, grėsmingą informaciją, tai natūralu, kad nerimo lygis aps mus bus aukštesnis nei reikėtų.

6. Dienos pabaigoje apgalvoti ir susirašyti visus įvykius, kurie buvo malonūs ir kėlė gražius jausmus. Per daug nerimaujantys žmonės yra linkę fiksuoti ir atsiminti tik negatyvius įvykius, o pozityvias patirtis jie ignoruoja, neatsimena, todėl labai naudinga kas vakarą atlikti pratimą, siekiant prisiminti smagius dienos įvykius.

 

Psichologė psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Testas šeimoms/poroms ,,Ar jūsų porai būtų naudinga porų/šeimų terapija?“

 

Atsakykite į pateiktus žemiau klausimus taip arba ne.

 

  1. Jūsų draugai nebekviečia į svečius, dėl tarpusavio ginčų ar ore tvyrančios įtampos tarp jūsų ir jūsų partnerio.
  2. Konfliktų sprendimas užtrunka kelias dienas/savaites/mėnesius.
  3. Tyladieniai iš bet kurios pusės kartojasi kiekvieną mėnesį ir dažniau.
  4. Konfliktai neįžiebia aistros lovoje.
  5. Sprendimai priimami ne abiejų sprendimu, bet pagal vieno iš parterio norus.
  6. Nebeliko pokalbių įvairiomis, globaliomis temomis, o kalbatės tik apie buitį, vaikus ir sveikatą.
  7. Pasivaikščiojimas susikibus už rankų – tai praeitis.
  8. Apsikabinimai suskaičiuojami ant vienos rankos pirštų per mėnesį.
  9. Džiaugiatės, kad partneris/ė ilgiau užtruks darbe ar išvis negrįš namo.
  10. Vieną iš jūsų užvaldė abejingumas parteriui/ei.
  11. Neturite į savaitę bendros aktyvios veiklos kartu (intymūs santykiai nesiskaito).
  12. Lova liko tik poilsiui ir miegui.
  13. Jaučiate, kad neliko pagarbos vienas kitam.
  14. Galvojate, kad jus abu sieja tik bendri namai/vaikai.
  15. Dažnai liekate nesuprasta/as ir neišklausytas partnerio/ės.

 

Jei surinkote 0-2 taip. Jūs esate pajėgūs patys išsispręsti savo problemas. Reikia tikėtis tai laikina problema, kuriai jau žinote sprendimą. Atsakymus į savo problemas galite rasti pasiskaitę knygą ,,Vyrai iš Marso, moterys i Veneros“.

3-10 taip. Porų terapija Jums tikrai praverstų. Išmoktumėte spręsti konfliktus - sedėti vienoje valtimi ir plaukti viena kryptimi. Pirmiausia išsiaiškintume, kokie jūsų kiekvieno poreikiai šeimoje nepatenkinti. O tada bandytumėte keisti savo elgesį. Viskas priklauso nuo jūsų abiejų ir motyvacijos. Geriau neatidėlioti, o kažką keisti jau dabar, kol neatėjo visiškas abejingumas vienas kitam. Porų terapijoje išmokstama priimti kitą asmenį su visais jo ypatumais ir privalumais. Taip pat mokinama keisti savo neigiamas mintis, atpažįstant mąstymo klaidas.

Daugiau negu 11 taip ir jūs vis dar kartu. Sveikiname, jūs abu esate kankiniai. Kankinate ir save ir savo partnerį. Žinoma stebuklų būna galima bandyti keisti kažką kartu. Jei per sunku, kažką keisti, tai gal laikas būtų kreiptis į asmeninę terpiją ir padirbėti pradžioje su savimi. Pagalvokite, kokie jūsų gyvenimo tikslai ir gal laikas pradėti labiau mylėti save.


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė


Generalizuoto nerimo sutrikimas.

  1. Kas tai?

TLK-10 ligų klasifikacijoje F41.1

Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra generalizuotas ir nuolatinis nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis išorinėmis aplinkybėmis (t. y. jis yra „laisvai plaukiojantis“). Dominuojantys simptomai gali būti įvairūs, bet dažniausiai skundžiamasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir diskomfortu epigastriume. Dažnai baiminamasi, kad pats pacientas ar jo artimieji susirgs ar pateks į kokį nors nelamingą atsitikimą.

PAGAL DSM-IV:

A. Pernelyg didelis nerimas ar pernelyg didelis susirūpinimasis, kylantys dėl įvairiausių įvykių ar situacijų daugumą dienų mažiausiai šešis mėnesius iš eilės.

B. Asmeniui tampa sunku savarankiškai kontroliuoti šį nerimą.

C. Nerimas ir perdėtas susirūpinimas yra susijęs su trimis (arba daugiau) iš šešių žemiau išvardytų simptomų, kurie pasireiškia daugelį dienų per nurodytą 6 mėnesių periodą (vaikams užtenka vieno simptomo):

1.Nervingumas, nenustygimas, kraštutinės būklės jausmas.

2.Greitas nuovargis.

3.Dėmesio koncentracijos sutrikimas.

4.Dirglumas, irzlumas.

5.Raumenų įtampa.

6.Sutrikęs miegas (sunku užmigti, dažni nubudimai, nuovargis dėl nuolatinio neišsimiegojimo).

 

Faktai apie Generalizuotą nerimą:

      Tai lėtinė liga, fiksuojama nuo 6 mėnesių;

      Tai evoliuciškai pagrįstas sutrikimas;

      Stiprėja į senatvę;

      Moterys nerimauja daugiau nei vyrai;

      Mergaitės ir berniukai nesiskiria nerimo lygiu;

      Tėvų auklėjimas paskatina mergaičių baimes;

      Vaikai iš tėvų paveldi polinkį į nerimavimą, depresiją (genų kombinacija);

      Ilgalaikis nerimas pereina į depresiją;

      Nerimas gali būti ir naudingas. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją;

      Jei nerimas skatina veikti tai jis yra funkcionalus, o jei skatina vengti tai yra nefunkcionalus nerimas;

      Žmogus nerimaudamas siekia absoliutaus saugumo;

      Klaidingas įsitikinimas ,,Nerimavimas apsaugo nuo pavojaus;

      Nuolatinis baiminimasis, bijoma realių dalykų;

      Išvargsta ir smegenys ir raumenys;

      Kryptingai dėmesingas neigiamai reiškinio pusei;

      Dažnai pasižymi prastais problemų sprendimo įgūdžiais;

      Būdinga psichomotorikos įtampa, autonominis hiperaktyvumas, padidėjęs jautrumas dirgikliams.

      Neretas priklausomas asmenybės sutrikimas;

      Dažnai būna perfekcionistai;

      Žemas neapibrėžtumo toleravimas;

      Dauguma pacientų, kuriems yra GNS, nesigydo;

      Panikos atakų pasitaiko ketvirčiui pacientų su GNS, depresija - daugiau negu pusei jų;

      Dažnai stengiasi kontroliuoti visus ir viską;

      Dažnas piktnaudžiavimas alkoholiu.

      Patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Jaučiamas nerimas, nesusijęs su kokiu nors provokuojančiu faktoriumi, gali būti vadinamas "laisvai plaukiojančiu";

      Dažniausiai save pristato: ,,Aš esu labai jautrus/i“;

      Mąstydami daro daug mąstymo klaidų: ,,Pasaulis yra baisi vieta gyventi“ , ,,Aš esu bejėgis“, ,,Žmonės yra pavojingi“.

       

Dažniausiai pasitaikančios mąstymo klaidos sergant generalizuotu nerimu:

  1. Santykis su kitais. "Aš esu niekas, jei esu nemylimas".
  2. Kompetencijų ribos. "Gyvenime yra tik laimėję ir pralaimėję", "jei aš padarysiu klaidą, aš pralaimėsiu", "aš negaliu susikaupti", "kitų sėkmė pasisavinta iš manęs", "viską aš turiu daryti kuo puikiausiai".
  3. Atsakomybės jausmas."Tik aš esu atsakingas už žmonių, esančių su manimi, nuotaiką", "aš labiausiai atsakinga už vaikų ateitį".
  4. Kontrolė."Aš tik pats galiu išspręsti savo problemas", "aš turiu kontroliuoti save visą laiką", "jei aš leisiu kitam per daug priartėti, tai būsiu valdomas".
  5. Apie nerimą. "Aš  visada turiu būti ramus", "man pavojinga parodyti savo nerimą".

 

Generalizuoto nerimo paaiškinimas KET ratu Mintys- emocijos – kūno reakcijos – elgesys

 

MINTYS:

EMOCIJOS:

KŪNO REAKCIJOS:

ELGESYS:

Aš negaliu kontroliuoti savo gyvenimo...

Baimė

Įsitempę raumenys

Vengimas

Kas jeigu...

Grėsmės jausmas

Galvos skausmai

Perdėta kontrolė

Aš nepajėgsiu...

Bloga nuojauta

Pilvo skausmai

Dėmesys smulkmenoms

Man atrodo, kad įvyks kažkas baisaus...

Padidėjęs dirglumas

Sunku susikaupti

Saugumo siekiantis elgesys

Jei visko nekontroliuosiu, įvyks katastrofa...

 

Prakaitavimas

Nuolatinis mąstymas

 

2. Pagalba sau sergant Generalizuotu nerimo sutrikimu

  1. Susipažinti  su savo liga, ligos simptomais, paplitimu, kas tas yra GNS?
  2. Įsivertinti kiek GNS trukdo funkcionuoti (eiti į darbą, gyventi šeimoje, palaikyti socialinisu santykius)
  3. Aiškinti išorės veiksnių įtaką nerimui (žinių ir kriminalinių laidų žiūrėjimas, bendravimas su negatyviais žmonėmis). Jeigu reikia sumažinti žinių ir kriminalinių laidų žiūrėjimą, bendravimą su negatyviais žmonėmis.
  4. Mokytis suprasti savo minčių-emocijų-elgesio-kūno

reakcijų sąsajas

  1. Su šeima susitarti:
    • Kad skambinate šeimos nariams, ne tada kada Jums kyla nerimas, bet sutariate, konkretų laiką, kada skambinate. Taip pat pradėti mažinti skambučių skaičių.
    • Dienotvarkės keitimas – susidėlioti aiškią dienotvarkę, kas keltų mažiau nerimo.
    • Vengiančio elgesio mažinimas. Planuotis ir daryti mažus eksperimentus ką galite padaryti, ko iš tikrųjų vengiate. Susitarti su šeimos nariais, kad jie skatintų naujų veiklų išbandymą ir mažintų globa.
    • Fizinio aktyvumo didinimas. Pradėti mankštintis, daugiau vaikščioti, bėgioti ir t.t.
    • Raminančios/malonios veiklos planavimas. Prisimink, kad nieko neveikimas stiprina nerimavimą. Nerimui, baimei sumažinti tinka bet kokia maloni veikla (knygų skaitymas, spalvinimas, muzikos klausymasis, šuns vedžiojimas.)
  2. Darbas su mintimis:
    • Pildyti minčių restruktūrizavimo lapą;
    • Teikti sau žodinę savipagalbą (kai kyla nerimas ar apima baimė mintyse kartoti save raminančia frazę ,,aš galiu pakankamai gerai susitvarkyti su nerimu ir nerimu keliančia situaciją.);
    • Minčių stabdymas: Pastebėjus kilusią negatyvią mintį, elkis kaip aprašyta:

1.      Iš karto garsiai pasakyk STOP.

2.      Naudinga žodį sustiprinti veiksmu, pvz.: trenkiant kumščiu į stalą.

3.      Tuoj pat pagalvok, kaip galėtum užginčyti šią neigiamą informaciją, ir garsiai sau tai kartok.

  1. Išbandyk įvairias relaksacijas (taikomąja, autogenine treniruotę);
  2. Stenkis laikytis dienotvarkės ir miego režimo.
  3.  Išbandyk išgyventi siaubą vaizduotėje, keldamas sau šiuos klausimus:

·         ,,Jeigu jau taip nutiks, kas bus tada?...“

·         ,,Kas tau nutiktų blogiausia“

·         ,,Kaip tu tai ištversi“

·         ,,Kaip tu tai ištvėrei praeityje“

Kuo labiau stengiesi negalvoti apie nemalonius dalykus, tuo labiau protas galvoja apie tai. Kad tuo įsitikintum gali pabandyti Rožinio krokodilo pratimą:

  1. 1 min. pabadyk negalvoti apie rožinį krokodilą.
  2. 1 min. Stenkis tik ir galvoti apie rožinį korokodilą.

Pamatysi, kai sau neleisi gaalvoti apie rožinį krokodilą, jis vis iškils tau mintyse. Nes protas nuokat tikrinasi ar aš tikrai negalvoju dabar apie rožinį krokodilą. O kai sau leisi galvoti, tai mintimis nuolat nuklysi į šoną.

Taigi gali specialiai pasiplanuoti sau limituotą laiką, kada galvosi apie nemalonius dalykus.

  1.  Mokykis spręsti problemas kuo efektyviau:

·         Tikslų teisingas kėlimas;

·         Problemos skaidymas į etapus;

·         Nerimavimo laiko ribojimas.


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė



Panikos sutrikimas

1.      Kas tai?

TLK-10: F41.0:

      Esminis sutrikimo požymis yra pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Kaip ir per kitus nerimo sutrikimus, dominuojantys simptomai yra širdies plakimas, krūtinės skausmas, dusimo pojūtis, svaigimas ir realybės pojūčio sutrikimas (depersonalizacija ir derealizacija). Dažnai kartu pasireiškia antrinė mirties, savitvardos praradimo ir baimė išprotėti. Jei tuo metu, kai patiriamas panikos priepuolis, pacientui diagnozuotas ir depresijos sutrikimas, panikos sutrikimas neturėtų būti pagrindinė diagnozė. Tokiu atveju panikos priepuoliai greičiausiai yra antrinis depresijos sutrikimo simptomas.

      Panikos atakos diagnostikos kriterijai: Pastaba: Panikos ataka dar nėra Panikos sutrikimas, kuris turi atitikti savo kriterijus.

      Stiprios baimės ar diskomforto būsena, kurios metu pasireiškia bent keturi (arba daugiau) žemiau išvardyti simptomai, kurie vystosi staiga ir pasiekia piką per 10 minučių:

  1. Smarkus širdies plakimas ir daužymasis, padažnėjęs širdies plakimas
  2. Prakaitavimas
  3. Drebulys ar virpulys
  4. Oro trūkumo ar dusulio jausmas
  5. Springimo jausmas
  6. Skausmas ar diskomfortas krūtinėje
  7. Pykinimas, diskomfortas pilve
  8. Svaigimo, netvirtumo, alpimo jausmas
  9. Derealizacija (nerealumo jausmas) ar depersonalizacija (savojo aš nejautimas)
  10. Savikontrolės praradimo ar išprotėjimo jausmas
  11. Mirties baimė
  12. Parestezijos (galūnių tirpimas)
  13. Šaltkrėtis ar karščio pylimas

Panikos sutrikimo be/su Agorafobijos DSM-IV-TR kriterijai:

A. Abu (1) ir (2)

1.Pasikartojančios netikėtos Panikos atakos.

2.Bent vieną panikos ataką 1 mėn. laikotarpiu (ar daugiau) po jos lydi bent vienas iš sekančių simptomų:

a)Nuolatinis galvojimas, kad panikos atakos pasikartos;

b)Rūpestis dėl panikos atakos pasireiškimo poveikio ar pasekmių (pavyzdžiui, kontrolės praradimas, širdies priepuolis, išprotėjimas);

c)Žymus elgesio pasikeitimas, susijęs su panikos atakomis.

 

Pagrindiniai faktai apie Panikos sutrikimą:

      Atskiras panikos priepuolis nėra panikos sutrikimas;

      Kai sunku iškvėpti-astma, kai sunku įkvėpti-panikos priepuolis;

      Panikos priepuolis atsiranda staiga, iš niekur;

      Tęsiasi minutėmis (iki 30 min., piką pasiekia per 10 min);

      Naktiniai panikos priepuoliai yra sunkesni;

      Dažnai eina piktnaudžiavimas alkoholiu, depresija ir vengimas;

      Terapijos tikslas-išmokyti kontroliuoti priepuolius;

      Paprastais prasideda iki 30 metų;

      Bijoma realiai negrėsmingų dalykų.

      Gąsdinantys fiziniai simptomai (širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, oro trūkumo ar dusimo jausmas, skausmas krūtinėje, pykinimas, galvos svaigimas, aptirpimai, šalčio ar karščio pylimai;

      Laukimo nerimo išsivystymas - baimė patirti kitus priepuolius ir jų pasekmes;

      Dauguma pacientų, sergančių panikos sutrikimą patiria ir įvairaus stiprumo agorafobiją;

      Vyrams dažnai pasireiškia 2-3 dieną po alkoholio pavartojimo.

      Moterims panikos sutrikimas yra dažnesnis nei vyrams (2:1);

      Pirmas panikos priepuolis dažniausiai pasireiškia trečiojo dešimtmečio pradžioje (retai < 16 m. ir > 45 m.);

      Asmuo pradėjęs vengti stipraus nerimo pasireiškiančių simptomų, pradeda vengti bet kokio susijaudinimo.

      Kognityviniai iškraipymai fokusuojasi į:

  1. Laukimo nerimą

Aš patirsiu panikos priepuolį!

2. Fizinius pojūčius

Mano stiprus širdies plakimas rodo, kad patirsiu širdies priepuolį!

3. Kritiką savęs atžvilgiu

Aš esu silpnas!

      Daug žmonių pradeda turėti „saugumą užtikrinantį asmenį“, kuris juos lydi į “nesaugias” vietas, gali padėti iš ten ištrūkti arba gauti medicininę pagalbą;

      Pacientai pradeda reikalauti pastovaus saugumo užtikrinimo iš kitų, jiems svarbių asmenų tuo komplikuodami tarpasmeninius santykius.

 

Panikos priepuolis schematiškai:

 

1. Pav. Pagal J. Neverausko paskaitų konspektą 2015m.

 

 

 

 

 

 

Užburtas Panikos priepuolio ratas, kaip mintys, emocijos, fiziologinės reakcijos ir elgesys palaiko panikos priepuolį.

  1. Pav. Pagal J. Neverausko paskaitų konspektą 2015m.

 

Panikos sutrikimo paaiškinimas KET ratu Mintys- emocijos – kūno reakcijos – elgesys

 

MINTYS:

EMOCIJOS:

KŪNO REAKCIJOS:

ELGESYS:

Aš mirsiu

Baimė

Širdies plakimas

Siekia ”saugumą užtikrinančio pagalbininko” pagalbos

Išprotėsiu

Bejėgiškumas

Prakaitavimas

Vengia likti vieni

Aš prarasiu kontrolę

Nusivylimas

Oro trūkumo jausmas

Vengia vietų, kur buvo panikos priepuolis

Aš nualpsiu, nualpusi atrodysiu, kaip alkoholikė

Pyktis

Hiperventiliacija

Vengia vietų, iš kurių negalėtų ištrūkti ar gauti medicininės pagalbos

Su manim kažkas (viskas) blogai!

Liūdesys

Pykinimas Galvos svaigimas Skausmas krūtinėje

 

 

2. Pagalba sau sergant Panikos sutrikimu:

  1. Įsivertinti, kiek panikos sutrikimas susijęs su alkoholio vartojimu, kitomis ligomis.
  2. Išsitirti sveikatą (Širdies ir kraujagyslių ir smegenų veiklos išsityrimas).
  3. Skaityti apie panikos sutrikimą:

      Nuo panikos priepuolių nemirštama;

      Tikslas – išmokti suvaldyti panikos priepuolį;

      ,,Kovok arba bėk“ reakcijos paaiškinimas;

      Netinkamas elgesys, ištikus panikos priepuoliui:

1.      Atsigulimas;

2.      Lango atidarymas;

3.      Bandymas giliai kvėpuoti;

4.      Marškinių atsisagstymas...

      Mokytis tinkamai kvėpuoti panikos priepuolio metu (nustoti kvėpuoti, stabdyti kvėpavimą, užsiimti nosį, kvėpuoti į maišelį, mokinti daryti kvėpavimo pauzes). Galima tai išmokti savarankiškai, bet geriau to mokytis su KET specialistu;

4. Mokytis susikelti hyperventiliacija ir ją nutraukti saugioje aplinkoje (geriau su specialisto priežiūra);

6. Mokytis relaksacijų.

7. Pasirašyti įveikos strategijos/įveikos kortelę, kurioje nurodyti, kas padeda suvaldyti panikos priepuolį. Tinkamas elgesys ištikus panikos priepuoliui:

      Vaikščiojimas;

      Vandens atsigėrimas;

      Kvėpavimo reguliavimas;

      Tvarkymasis;

      Sportavimas...


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė



Kodėl moterys nemyli savęs:

 

Atsakyti į klausimą iš kur ateina moterų nemeilė sau arba kodėl vienos moterys myli save, o kitoms tai misija neįmanoma yra sudėtinga, bet psichologai paprastai įvardina tokias pagrindines moterų nemeilės sau priežastis:

1. Patirtis gimtojoje šeimoje. Moterims, kurios augo disfunkcinėse šeimose, matė įtemptus mamos ir tėčio santykius, tarkim kaip mama aukojasi dėl šeimos, vyro ar vaikų, sunku užaugus mylėti save, nes ji neturėjo tinkamo pavyzdžio iš ko mokytis meilės sau. Neretai moterų, kurios nemyli savęs, tėvas turi arba turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, o tai sąlygoja nuolatinę įtampą šeimoje, gyvenimą kasdieniniame neaiškume, svyravime, kur reikia nuslopinti savo jausmus, nepasitikėti artimiausiais žmonėmis ir slėpti šeimynines problemas nuo svetimų žmonių. 

Dar vienas svarbus dalykas, kad jei mama nemyli savęs, ji nepajėgia mylėti ir savo dukters arba bent jau tą meilę išreikšti taip, kad mergaitė jaustųsi pakankamai mylima ir svarbi. Savęs nemylinčios mamos mylėti nesugeba tik dukrų, o sūnus mylėti joms išeina. Būna ir taip, kai šeima augina kelias mergaites ir nuolat jas lygina tarpusavyje, viena būna visada pranašesnė už kitą, tarkim geriau mokosi, gražiau atrodo, yra talentingesnė, mandagesnė ir visokia kokia „esnė“. Mergaitė, kuri yra nuvertinama tą menkumo ir prastumo  jausmą gali nešiotis visą likusį gyvenimą ir priima tai kaip savo likimą ir nepakeičiamą dalyką.

2. Skaudžios patirtys paauglystėje, susijusios su brendimu ir kūno pokyčiais. Net jei mergaitė auga normalioje, psichologiškai sveikoje šeimoje, jos savivertei didžiulį smūgį gali suduoti su brendimu susiję kūno pokyčiai, ypač jei paauglė pradėjo bręsti gerokai anksčiau arba vėliau nei kitos klasiokės. Priimti besikeičiantį savo kūną, moteriškėjančias formas, dėl augimo atsirandantį nerangumą, menstruacijas yra sudėtinga. Ypač jei nėra su kuo pasidalinti savo baimėmis. Paauglystė yra ir patyčių metas, kada bendraamžiai skaudžiai pasijuokia dėl neva netinkamos išvaizdos, drabužių ar elgesio. Sužeidimai patirti paauglystėje atsiliepia tolimesniame moters gyvenime, ji gali ir toliau girdėti skaudinusius žodžius tokius kaip „stora“, „nevykėle“,

3. Nelaiminga pirmoji meilė, kai pasijuokiama, pažeminama. Na laimingų pirmųjų meilių yra tikrai ne daug, tačiau moters savivertei ypatingai pakenkia, kai pirmoji meilė pasijuokia iš jos išvaizdos, pažemina, palieka nieko nepaaiškinęs. Tada moteriai gali užsifiksuoti, kad ji yra neverta meilės.

4. Nesėkmingi dabartiniai santykiai su vyru. Kai moteris kasdien yra nuvertinama ar net menkinama savo antros pusės, meilė sau tiesiog neįmanoma, nes kai tau nuolat kalama į galva, kad tu višta, tai po kurio laiko pradedi tikėti, kad tikrai esi višta.

5. Kultūriškai yra priimtina, kad moteris turi mylėti visus kitus, tik ne save. Mūsų kultūroje yra ar bent jau daugybę metų buvo priimtina, kad moteris turi būti ta nuolanki ir gebanti prisitaikyti prie kitų žmonių poreikių. Tikra moteris pirma turi pasirūpinti visai kitais, o tik paskui, jei lieka laiko, jėgų ir pinigų savimi.

Be to, šiuolaikinė moteris nuolat jaučia aplinkos spaudimą būti tobula: tobula darbuotoja, mama, žmona, draugė, negana to graži ir seksuali. Žiniasklaida nuolat rodo nepasiekiamus moterų idealus, tai matydama moteris dar labiau nuvertina save.

Kiekvienos moters istorija yra unikali, tačiau daugumoje jų galime rasti anksčiau aprašytus momentus. Svarbiausia yra  žinoti, kad nemeilė sau yra tik išmoktas, aplinkinių žmonių įkaltas požiūris, kurį galima pakeisti.

 

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

 

Daugiau apie meilę sau: 7 audioseminarų cikle moterims, kurios nori mylėti SAVE labiau: https://www.facebook.com/events/364445810642567/?acontext=%7B%22source%22%3A5%2C%22page_id_source%22%3A334267313284340%2C%22action_history%22%3A[%7B%22surface%22%3A%22page%22%2C%22mechanism%22%3A%22main_list%22%2C%22extra_data%22%3A%22%7B%5C%22page_id%5C%22%3A334267313284340%2C%5C%22tour_id%5C%22%3Anull%7D%22%7D]%2C%22has_source%22%3Atrue%7D

 


Tai tik paauglystė ar jau problema? Testas 

Savo darbo praktikoje dažnai susiduriame su tėvais ir pedagogais, kurie klausia ar keistas paauglių elgesys yra paauglystės išraiška ar jau parodo tam tikras rimtas problemas bei kaip tinkamai reaguoti į paauglių maištavimą, savęs paieškas. Nors yra posakis, kad viskas kas nenormalu yra norma paauglystėje, bet svarbu nepražiopsoti tam tikrų paauglių siunčiamų signalų, nes paauglystė yra ir kai kurių ligų ir sutrikimų pradžia. Svarbu nepalikti paauglio vieno, kai jam yra sunku, net jei jis pats nesupranta to ar mūsų pagalbos atsisako. Įvertinti paauglystėje, normalumo ribas yra be galo sunk, nes tarpinėje stotelėje tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo gali būti daug keistų minčių, emocijų ir elgesio. Tačiau visada verta viena akimi stebėti ir neapleisti sau svarbaus paauglio.

Skaitykite žemiau esančius teiginius ir pasižymėkite su kiek iš jų nesutinkate, su kuriais sutinkate iš dalies, o su kuriais sutinkate visiškai.

1.      Paaugliui sunku keltis rytais, todėl pramiega pirmas pamokas;

2.      Paauglys gali visą savaitgalį praleisti savo kambaryje su niekuo nebendraudamas;

3.      Staigiai nukrito mokinio visų pamokų pažymiai;

4.      Paauglys nebevalgo su Jumis prie bendro stalo;

5.      Per trumpą laiką priaugo arba numetė daugiau nei 5 kilogramus;

6.      Paauglys slepia savo kūną po daug rūbų (ypač riešus);

7.      Nesant galimybei naudotis internetu paauglį ištinka isterija;

8.      Paaugliui susimaišęs dienos ir nakties režimas, galėtų miegoti visą dieną, o būdrautų naktį;

9.      Paauglys nuolat verkia, mažai dalykų kurie jį džiugintų ar priverstų nusišypsoti;

10.  Paauglys atsisako kalbėti viešai, pvz.: atsakinėti prieš klasę;

11.  Paauglys pradėjo daug ir alinančiai sportuoti;

12.  Paauglys savo keistam elgesiui, neranda logiškų argumentų;

13.  Paauglys nuolat vartoja psichoaktyvias medžiagas;

14.  Paauglio priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų tampa nevaldoma;

15.  Paaugliui prieš atsiskaitymus, kontrolinius pakyla kūno temperatūra, jis viduriuoja, vemia ar kitokiais būdais kūnas sureaguoja į stresą;

16.  Paauglys neturi nė vieno artimo draugo su kuriuo bendrautų ne per internetą;

17.  Paauglys negali išeiti iš namų neatlikęs tam tikrų ritualų, tarkim nepatikrinęs ar visi kranai užsukti, ar visi langai uždaryti ir pan.;

18.  Paauglys bėga iš namų;

19.  Pasikeitė visa draugų kompanija, kuri yra slepiama nuo šeimos;

20.  Paauglio draugų rate buvo bandymų nusižudyti;

21.  Paauglio draugų rate yra save žalojančių asmenų;

22.  Paauglys susidomėjo netradiciniais religiniais judėjimais;

23.  Jūs visiškai neįsivaizduojate kuo ir kaip gyvena Jūsų vaikas;

24.  Paauglys neturi jokių ateities planų ir norų;

25.  Paauglys kategoriškai atsisako eiti į mokyklą ir nepaaiškina tokio savo elgesio;

26.  Paauglys atrodo nuolat pavargęs ir be jėgų;

27.  Paauglys atsisako valgyti bent kiek „nesveikus“ maisto produktus, o Jūs randate paslėpto nesuvalgyto maisto;

28.  Paauglys nuolat dėl visko nerimauja ir nerimas jam trukdo daryti norimus dalykus.

Jei į daugiau nei penkis teiginius pažymėjote kaip visiškai sutinkate, vertėtų susimąstyti apie atvirą ir rimtą pokalbį su paaugliu, jei visiškai sutinku ir iš dalies sutinku yra daugiau nei 3 vertėtų pagalvoti ir apie psichologo konsultaciją. Iškart išsigąsti neverta, bet visų paauglio pasikeitimų ir elgesio tikrai negalima nurašyti tik paauglystės etapui.

 

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

 

Kviečiame į seminarą: „Paauglystė: tykantys pavojai ir iššūkiai“ https://www.facebook.com/events/113443539340558/?acontext=%7B%22action_history%22%3A%22[%7B%5C%22surface%5C%22%3A%5C%22page%5C%22%2C%5C%22mechanism%5C%22%3A%5C%22page_upcoming_events_card%5C%22%2C%5C%22extra_data%5C%22%3A[]%7D]%22%2C%22has_source%22%3Atrue%7D


6 suaugusiųjų klaidos bendraujant su paaugliu

Kai mielas ir paklusnus vaikas ima virsti į neaišku asmenį, kuris jau nebėra vaikas, bet dažnai elgiasi kaip vaikas,  dar nėra suaugęs, bet reikalauja suaugusiojo teisių, tėvai pasimeta ir nebežino nei kaip elgtis, nei kaip reaguoti į savo vaiką. Be to, tėvai dažnai  jaučiasi nejaukiai šalia savo bręstančio vaiko, kurio kūnas sparčiai keičiasi, kuris nebenori būti apkabinamas ar priglaudžiamas, kuris nori daugiau erdvės ir privatumo, o nuotaika nuolat šokinėja. Dėl to nejaukumo ar tiesiog nežinojimo tėvai ir kiti suaugusieji pridaro klaidų bendraudami su paaugliu, dėl kurių atstumas tarp paauglio ir suaugusiojo ne sumažėja, o dar padidėja. Apžvelkime 6 pagrindines klaidas:

1.      Visos problemos ir nesusikalbėjimai „nurašomi“ sunkiam etapui – paauglystei. Jei paauglys visas dienas neišlenda iš kambario arba nustoja valgyti namuose arba dieną miegą, o naktį būdrauja arba atsisako eiti į mokyklą, nes jaučiasi per daug pavargęs neretai tėvai tokį paauglio elgesį priskiria paauglystei ir per daug dėl to nesuka galvos. Ir tikrai paauglystė yra keisto elgesio, savęs ieškojimo, intensyvaus mąstymo, emocijų šokinėjimo etapas, tačiau paauglystė yra ir etapas kada prasideda nemažai ligų ir sutrikimų, todėl negalima žiūrėti pro pirštus, jei keistas ir neįprastas paaugliui elgesys kartojasi ir tęsiasi ilgesnį laiką.

2.      Paauglys yra laikomas jau visiškai suaugusiu ir už save atsakingu žmogumi. Paauglio mąstymas dar yra egocentriškas, t.y. pasaulis vis dar sukasi aplink jį patį, jis dar ne visada supranta priežasties ir pasekmės ryšio, dar ne visada turi tinkamus problemų sprendimo įgūdžius, dar nevisiškai suvokia, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, o jis nėra visagalis ir „jam tai šitaip nenutiks“. Paauglio kūnas bręsta greičiau nei ateina jo emocinė brandą, todėl jis nėra pilnai suaugęs asmuo nors išoriškai ir gali taip pasirodyti. Aišku paaugliui reikia suteikti daugiau laisvės ir pasitikėjimo nei vaikui, duoti daugiau darbų ir pareigų, bet reikia nepamiršti, kad jis dar nėra suaugęs ir pasaulį suvokia ne visai realistiškai.

3.      Tėvams per sunku matyti savo bręstantį vaiką, todėl jie atsitraukia nuo vaiko ir auginimo proceso. Liaudies išminti sako „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, su tokiu principu kai kurie tėvai ir žiūri į paauglius, tiesiog atsitolina nuo jų ir nebesikiša į jų gyvenimą. Jei paklausite pedagogų, į tėvelių susirinkimus ateina tik pirmokų, antrokų tėveliai, o vėliau tėvai dažniausiai nebesigilina į vaikų mokslus, draugus, laisvalaikį. Visiškas nusišalinimas nuo paauglio auginimo nėra visai teisinga strategija, nes ne visi paaugliai geba patys susiorientuoti pasaulyje, o geranoriškas patarimas gali būti naudingas. Tai nereiškia, kad reikia paauglį kontroliuoti ir nuolat reguliuoti, bet stebėti ir žinoti ką ir su kuo jis veikia yra būtina.

4.      Paauglys yra laikomas vaiku. Kai kurie tėvai niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jų vaikas auga ir net to nemato. Bando paauglį rengti vaikiškais drabužiais, kontroliuoti kiekvieną žingsnį, nubrėžti griežtas ribas ir pan. Paauglystė yra tas etapas, kada tėvai turi pratintis paleisti savo vaiką į gyvenimą, todėl reikia paaugliui suteikti vis daugiau erdvės ir laisvės, transformuoti jo pareigas ir teises, derėtis dėl taisyklių.

5.      Norint išlaikyti ryšį su paaugliu yra jam pataikaujama, pildomi visi jo norai. Kai ryšys su paaugliu vaiku pradeda trūkinėti, tėvai išsigąsta ir bando tą ryšį išlaikyti papirkinėdami vaiką, eina kartu apsipirkti ir perka vaikui viską, ką jis nori; vežasi prabangių atostogų ar rengia vakarėlius kartu su paauglio draugais. Toks papirkinėjimas gali veikti ribotą laiką, bet tikras ryšys nenuperkamas, o uždirbamas nuolatiniu artimu bendravimu.

6.      Suaugęs žmogus pats tampa tarsi paauglys, nes nori pritapti, būti savas. Suaugęs žmogus, norėdamas vėl pasijausti jaunu ar galvodamas, kad paaugliškas kalbėjimas, manieros ir elgesys suartins su paaugliu neretai perspaudžia ir atrodo paaugliui kaip tik juokingai arba įtartinai. Suaugęs turi būti suaugęs. Jis turi garantuoti paaugliui stabilumą, galimą pagalbą ar reikiamą patarimą, o ne tapti draugeliu. Kai mamos giriasi, kad skolinasi rūbus iš dukros spintos arba, kad aplinkiniai jas laiko seserimis, man visada būna galia tos moters dukros, nes ji neturi mamos. Nėra blogai pavartoti vieną kitą žodį būdinga paaugliams, bet reikėtų išlaikyti sveiko proto ribas.

Klaidų darome mes visi. Tai yra žmogiška. Tik svarbu, kad suaugusių žmonių klaidos nesulaužytų bręstančių jaunų žmonių asmenybių.

 

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Kas trukdo perimti gyvenimo vairą į savo rankas

Mes nesame šiame pasaulyje visagaliai, bet nesame ir bejėgiai. Tai, kas mums nutiko yra mūsų likimas, bet tai, kas bus ateityje yra mūsų pasirinkimas. Mes renkamės, kiek prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, už sprendimus, pokyčius, o kiek leidžiame įvykiams tekėti savo vaga, aplinkybėms ir kitiems žmonėms paveikti mus. Jei mes nepriimame sprendimų, sprendimus už mus priima kiti. Taigi, kas mums trukdo aktyviai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą:

1.      Skundai be išvadų ir pokyčių tik eikvoja mūsų energiją. Žmonės mėgsta pasiskųsti, padejuoti ir sulaukti aplinkinių užuojautos, o aplinkiniai žmonės mėgsta dalinti patarimus, tik patarimai yra toks daiktas, kurio niekas neklauso. Jei žmogus tik skundžiasi ir bet kokius patarimus, pasiūlymus ar pastabas nurašo, kaip jam netinkamus tai parodo, kad jis yra nepasirengęs pokyčiams ir iš esmės jo gyvenimas jį tenkina, jis tik nori gauti kitų žmonių dėmesio ir užuojautos.

2.      Savigrauža. Savęs kaltinimas ir graužimas prilygsta mirties nuosprendžiui savo asmenybei. Labai dažnai sau pasakome tokių įžeidžiančių žodžių, kurių kitiems niekada nedrįstume pasakyti. Pamirštame gerbti save ir maloniai elgtis su savimi. Tą laiką ir energiją, kurią skiriame savęs kritikavimui, galėtume efektyviau skirti savęs tobulinimui.

3.      Perfekcionizmas. Tobulumo siekis netobulame pasaulyje yra tik laiko švaistymas. Žmonės, kurie nori viską atlikti tobulai retai darbus atlieka iki pabaigos, jaučia daugiau nerimo, labiau linkę į depresiją. Dažnai dėmesys smulkmenoms nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų gyvenime ir trukdo judėti tinkama kryptimi.

4.      Praeities atrajojimas. Gyvenimas praeitimi, prisiminimais, trukdo būti čia ir dabar. Nuolat galvodami apie buvusius įvykius, mes tarsi einame per gyvenimą nešdamiesi ant pečių kuprinę prikrautą akmenų. Mūsų nešamas svoris trukdo mums lengvai judėti.

5.      Perdėtas nerimas dėl ateities. Nuolatinis galvojimas apie tai, „o kas jeigu..“, neleidžia mums džiaugtis dabartimi ir realiai vertinti gyvenimo situaciją. Per didelis nerimas tarsi suparaližuoja mus ir trukdo priimti sprendimus, daryti pokyčius.

6.      Svetimų gyvenimų gyvenimas. Kitų gyvenimus tai mes būtume greiti pakoreguoti, nes iš šono geriau matosi ir išvis kas taip kvailai elgiasi. Stebėti kitus, juos aptarinėti ar patarinėti yra daug maloniau ir lengviau nei atidžiai pažvelgti į savo pasaulį, jį įvertinti ir galbūt imtis pertvarkų. Tik nuo kitų žmonių gyvenimo analizės, nepasikeis mūsų pačių gyvenimas. Tarkim: gilindamiesi kiek kiti uždirba, mes nepradėsime patys nei daugiau, nei mažiau užsidirbti.

Atitrūkti nuo įprastų mąstymo ir elgesio modelių yra sunku, bet įmanoma. Svarbu žinoti, ko mes norime gyvenime ir mažais žingsneliais keliauti link savo tikslo.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



3 svarbiausi poreikiai tarpusavio santykiuose

Žmogus yra sociali būtybė. Jau gimęs kūdikis ieško žmogaus veido, akių kontakto, atskiria mamos balsą. Tam, kad santykiai su kitu žmogumi būtų pozityvūs turime ne tik duoti, bet ir gauti. Bendraudami turime jaustis gerai, bet ir mūsų partneris ar partnerė taipogi neturėtų jaustis išnaudojamas. Psichologai įvardina tris svarbiausius poreikius, kurie turi būti patenkinti santykiuose su antrąja puse.

Saugumo. Tai yra svarbiausias mūsų poreikis. Jei nesijaučiame saugiai su kitu žmogumi negalime nei atsipalaiduoti, nei pilnai atsiskleisti. Pirmiausia tarp partnerių neturėtų būti jokio smurto: nei fizinio, nei finansinio, psichologinio ir seksualinio. Kalbant apie smurtą poroje dažniausiai manoma, kad smurtautojas yra vyras, bet ir moterys neretai smurtauja prieš savo antrąją pusę tik gal tai daro subtiliau. Tarkim: šantažuoja vyrą: „jei tu nepadarysi kaip aš noriu, susirenku daiktus, vaikus ir išeinu, o tu kaip nori...“; įžeidinėja „nieko tu be manęs nesugebi..; naudoja seksualinį spaudimą: „jokio sekso kol tu...“, apstumdo, nes tiki, kad jos vyras niekada nenuskriaus moters ir kt. Tam, kad abu partneriai jaustųsi saugiai reikia susitarti tam tikras bendravimo ir gyvenimo taisykles: kaip elgiamės su pinigais, kaip tvarkome buitį, kaip leidžiame laisvalaikį, kaip atostogaujame. Svarbu aptarti net tokias smulkmenas kaip: ar reikia pranešti, jei vėluoji grįžti iš darbo ar vakarėlio; ar tariamės dėl brangesnių pirkinių ir pan.

Priėmimo. Mums be galo svarbu, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, kad savo artimiausioje aplinkoje galėtume elgtis natūraliai, be kaukių ir vaidybos, kad priimtų mūsų tiek privalumus, tiek trūkumus, bet svarbu nepamiršti, kad ir mūsų partneris yra unikalus ir visai nenori būti pakeistas pagal mūsų įsivaizduojamą idealo šabloną. Retas kuris iš mūsų geba priimti kitą žmogų, nenorėdamas jo pakoreguoti. Iš kitos pusės, jei mes visiškai nesiderinsime prie savo antros pusės, o norėsime, kad mus mylėtų besąlygiškai, tai ir nebus teisingas kelias, nes visiškai besąlyginė meilė yra įmanoma tik vienu atveju, t.y. mamos meilė kūdikiui, o kai mes suaugame turime ne tik reikalauti meilės ir priėmimo, bet ir šiuos dalykus suteikti.

Pripažinimo. Mes dažniausiai pamirštame užtikrinti savo antrosios pusės pripažinimo poreikį, t.y.: nepagiriame jo už padarytus darbus, nebeįvertiname įdedamo indėlio į santykius. Ne veltui sakoma, kad trys pagrindiniai žodžiai puoselėjant tarpusavio santykius yra: ačiū, atsiprašau ir pagyrimas. Santykiuose savaime suprantamų pareigų ir darbų nėra, todėl reikia padėkoti, kad ir už kasdien pagamintą vakarienę ar išplautus indus, o po vienos neigiamos pastabos partneriui turėtų sekti keturi komplimentui, tik taip bus išsaugomas pozityvus santykis.

Analizuojant tarpusavio santykius su partneriu, labai svarbu įvertinti, ar jūsų esminiai poreikiai yra patenkinti ir ar jūs pasirūpinate savo antros pusės pagrindiniais bendravimo poreikiais. Mes visi esame skirtingi ir nors daugumos mūsų poreikiai yra tie patys, bet juos norime patenkinti skirtingais būdais.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


„Nevykėlės“ etiketė. Testas

Mūsų mintys stipriai įtakoja mūsų emocijas ir elgesį, taip formuodami mūsų gyvenimą. Turimi baziniai įsitikinimai apie save, kitus žmones ir pasaulį mus įtakoja kiekvieną dieną, formuodami mums kylančias mintis. Baziniai įsitikinimai formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais ir juos pakeisti yra labai sudėtinga. Pasitikrink, kiek turi  įsitikinimų, kurie palaiko nemeilę sau ir formuoja „nevykėlės“ etiketę.

1.      Jei viską darysiu tobulai, tai mane mylės.

2.      Turiu visiems įtikti.

3.      Jei kitiems prieštarausiu, tai mane atstums.

4.      Turiu labai stengtis, kitaip manęs nemylės.

5.      Kiti yra geresni už mane.

6.      Gyvenime sėkmė aplanko tik išskirtinius žmones.

7.      Niekam negaliu parodyti savo silpnumo.

8.      Niekada nepasieksiu savo idealo.

9.      Kiti nuolat mato mano trūkumus.

10.  Aš nesu pakankamai graži, kad būčiau patraukli kitiems.

11.  Jei neturiu svajonių darbo/vyro/mašinos esu niekam tikusi.

12.  Kad ir ko imčiausi, nieko negaliu atlikti tobulai.

13.  Aš nesu verta laimės ir meilės.

14.  Kiti yra daug laimingesni už mane, jiems viskas gaunasi savaime.

15.  Neverta ir pradėti kažką daryti, nes vis tiek man nepavyks.

16.  Aš turiu visada pasirodyti geresne nei esu iš tikrųjų.

17.  Aš negaliu būti šalia sėkmingų ar gražių žmonių, nes tada dar labiau matosi mano netobulumas.

Jei surinkote 9 ar daugiau teiginių, kurie Jums tinka, tai turite labai daug įsitikinimų apie save, kurie kursto ir palaiko nemeilę sau ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Užsiklijuota ar praeityje kitų užklijuota „nevykėlės“ etiketė prie Jūsų stipriai prilipusi ir įtakoja Jūsų tiek kasdieninį gyvenimą, tiek gyvenime keliamus tikslus.


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Komentaras apie vaikų šlapinimąsi į lovą Žurnalas "Prie kavos"

1. Dėl kokių psichologinių priežasčių vaikai gali imti šlapintis į lovą (kelnes)? Kodėl taip nutinka?

1. Jei vaikas, kuris jau mokėjo tvarkingai naudotis tualetu, pradėjo šlapintis į lovą ar į kelnes, pirmiausia reikia išanalizuoti galimas fiziologines priežastis, jei tokių nėra, tada reikia ieškoti psichologinių priežasčių. Jų gali būti pačių įvairiausių: vaikas tokių būdu bando patraukti tėvų dėmesį; vaikas gali tokių būdu protestuoti prieš tam tiktus pokyčius, veiklą; vaikas gali būti pervargęs; gali patirti per daug streso ir nerimo; vaikas gali reikšti pykti prieš jį prižiūrinčius suaugusius žmones. Taigi reikia paanalizuoti vaiko elgesį, emocijas, žodžius, esamą gyvenimo situaciją ir bandyti nustatyti vaiko šlapinimosi į kelnes ar lovą priežastis. Reikėtų paanalizuoti kokiu metu vaikas nevalingai apsišlapina, po kokių įvykių, kokią savaitės dieną, su kokiais žmonėmis būdamas, kokioje aplinkoje ir pan. Kuo daugiau detalių turėsite, tuo tiksliau bus galima nustatyti nevalingo šlapinimosi priežastis.


2. Ar reikėtų sunerimti, jei vaikas staiga pradėjo nevalingai šlapintis, nors prieš tai jau turėjo higienos įgūdžius? Kaip reaguoti? Kaip kalbėti su vaiku? Ar visada reikia kreiptis pagalbos?

Reikia nepamiršti ir tai, kad iki penkerių metų vaikas gali užsižaisti, per daug įsitraukti į jam įdomią veiklą ir pamiršti nubėgti į tualetą ir dėl to gali nutikti nelaimių. Dėl tokių retų šlapių nelaimių nereikėtų per daug sukti galvos, bet jei šlapinimasis į kelnes ar į lovą kartojasi po penkerių metų reikėtų sunerimti ir aiškintis priežastis. Jokiai būdais negalima dėl nevalingo šlapinimosi ant vaiko rėkti ar jį gėdinti. Reikia su vaiku kalbėti ramiai, stengtis suprasti vaiką ir parodant norą vaikui padėti. Tačiau per daug akcentuoti šios problemos taip pat nereikėtų, nes tada vaikai gali pradėti tuo manipuliuoti, nes taip gauna suaugusiojo dėmesį.

Jei nepavyksta nustatyti vaiko nevalingo šlapinimosi priežasčių ar jų pašalinti, tada reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.

 

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



Komentaras apie vaikų vasaros atostogas. Žurnalas "Prie kavos"


1.Lietuvoje kol kas nėra reglamento, nurodančio nuo kokio amžiaus vaikas gali visai dienai namuose likti vienas. Kokia psichologų nuomonė šiuo klausimu? Kaip tėvai galėtų įsivertinti-ar jų atžala vasaros atsostogų metu  gali visai dienai likti viena ar dar ne laikas?

1. Vienos nuomonės nuo kokio amžiaus vaikas gali likti vienas namuose nėra. Mūsų valstybė tarsi nesudaro sąlygų vienam iš tėvų ilgai būti namuose; ta prasme, kad retais atvejais užtenka vieno dirbančio tėvo, kad kitas galėtų dirbti tik puse dienos, nedirbti mokinių atostogų metu ir būti su vaiku namuose, o samdytis aukle ne visi išgali. Todėl ir susidaro uždaras ratas, kad vaikus tėvai gana anksti palieka vienus namuose, dažniausia vaikui išėjus į pirmą klasę, nes tėvams reikia dirbti, ne visos mokyklos turi prailgintas grupes, o ir šios nebūna pigios. Iki septynerių metų nereikėtų vaikų palikti vienų namuose, nes ne veltui į mokyklą jie išeina tokio amžiaus, nes daugmaž tokiu laiku formuojasi vaiko savarankiškumas ir atsakingumas. Tik reikia nepamirti, kad vaikas nėra lygu vaikui. Vienas septynmetis gali puikiai pasirūpinti savimi, o kitas nesugeba be priminimo pavalgyti ar nusiprausti, todėl viskas priklauso nuo konkretaus vaiko brandos, jo savarankiškumo, atsakingumo. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, jį mato kasdien ir žino, ką šis gali ir ko ne, todėl jie geriausiai gali nuspręsti ar gali vaiką palikti vieną namuose. Tėvai turėtų įvertinti ar vaikas gebės užsirakinti duris, jų neatidarinėti niekam, pats kažką pavalgyti, susigalvoti veiklos ir pan. Pradžioje reikėtų pamėginti vaiką palikti valandai ar kelioms ir pastebėti kaip jam sekasi.

 

2. Yra tėvų, kurie neturi galimybės leisti vaikų į stovyklas, senelių kaimuose irgi ne visi beturi. Tėvai nemato nieko blogo, kad jų atažala diena iš dienos leidžia laiką namuose. Svarbu, kad nevargsta prie knygų, miega kiek nori ir nejaučia jokių įtampų. Kaip toks nieko neveikimas veikia mokinuko psichiką? Koks galėtų būti optimalus „nieko neveikimo“ periodas vaikui?

 

2. Nieko neveikimas yra gerai, kai netrunka pernelyg ilgai, tai galėtų būti savaitė ar dvi, o paskui net ir atostogos turi turėti kažkokią struktūrą ir dienotvarkę. Trys mėnesiai nieko neveikimo vaikui yra per daug, nes vaikas išsibalansuoja, gali sutrikti jo miego ir būdravimo režimas, vaikas nuolat bus piktas ir nervingas, o sugrįžti į mokyklą bus be galo sunku. Su vaiku prieš atostogas reikėtų aptarti ką jis norėtų per jas veikti, ką išmokti, sužinoti, pamatyti, patirti ir tada tikslingai poilsiauti.

3. Ką psichologai mano apie vaikų norą vasaros atostogų metu užsidirbti? Kodėl? Nuo kokio amžiaus tėvai ( net ir tie, kurie neturi jokių finansinių problemų) galėtų skatinti vaiką pamąstyti apie galimybę padirbėti?  Kodėl to (ne)reikia daryti?

3. Vaikams užsidirbti pinigėlių yra labai naudinga patirtis, taip jie mokosi savarankiškumo, supranta pinigų vertę, susipažįsta su realiu suaugusiųjų pasauliu, gali lengviau apsispręsti ką norės veikti gyvenime. Gal ir nereikėtų vaikams per visas atostogas dirbti, bet padirbėti pagal savo galimybės mėnesį ar pusantro tikrai nebus blogai. Apie uždarbiavimą galima pradėti galvoti nuo 15-16 metų. Ir vėl gi reikėtų įvertinti vaiko galimybes ir norus.

 

4.  Kaip specialistai įsivaizduoja optimalias 3 mėn. trukmės mokinuko atostogas? ( galbūt yra kažkoks skirstymas-tiek laiko turėtų vaikas per atostogas praleisti ilsėdamasis, tiek bendraudamas su tėvais, draugais, tiek skirti fizinei veiklai, tiek keliaudamas ar pan.?) Galbūt yra skirtingos atostogų rekomendacijos skirtingo amžiaus mokiniams?

 

4. Kažkokių idealių atostogų  scenarijų nėra. Reikia atsižvelgti į vaiko pomėgiu ir šeimos galimybes.  Taip pat per atostogas reikėtų stengtis kuo daugiau būti gryname ore ir judėti, nes šiuolaikiniai vaikai per mokslo metus juda nepaankamai, todėl nukenčia jų sveikata. Idealiu atveju būtų gerai, kad vaikas sudalyvautų kokioje stovykloje, pabūtų prie vandens su tėvais, galėtų bendrauti su kitais vaikais ir tik minimaliai būtų vienas be priežiūros namuose.


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Ar tavęs negraužia tavo paties nerimas?


Viskas slypi mūsų galvose. Galime būti savo geriausi draugai arba didžiausi priešai. Nerimas atlieka apsauginę mūsų organizmo funkciją. Jis kaip aliarmo sistema praneša mums, kada reikia ypatingai susikaupti, mobilizuoti savo pajėgas bėgti arba pulti. Tačiau pas kai kuriuos žmones ši aliarmo sistema veikia pernelyg jautriu režimu ir yra įjungta beveik visą laiką. Be to, pats žmogus palaiko savo aukštą nerimo lygį, nes galvoja, kad tik nuolatinis nerimavimas padeda išgyventi. Tokiems žmonėms yra sunku gyventi patiems su savimi ir savo mintimis. Pažiūrėk, kuriems teiginiams pritartum tu:

1.      Nerimavimas padeda apsisaugoti nuo nelaimių;

2.      Nežinomybė yra pavojinga;

3.      Aš turiu viską kontroliuoti;

4.      Jei atsipalaiduosiu įvyks nelaimė;

5.      Visada turiu būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui;

6.      Darbe ir gyvenime svarbiausia numatyti visas galimas nesėkmes;

7.      Pasaulis yra nesaugi vieta gyventi;

8.      Situacijose, kurių negali kontroliuoti, aš jaučiuosi bejėgis;

9.      Gyvenime svarbiausia yra saugotis pavojų;

10.  Jei įvyks kažkas blogo, aš neištversiu;

11.  Aš esu labai jautrus žmogus;

12.  Mano galvoje dažnai sukasi įvairių katastrofų vaizdai;

13.  Įtampa padeda susikaupti ir pasiekti geriausio rezultato;

14.  Aš nesuprantu, kaip kiti žmonės gali būti tokie nerūpestingi ir atsipalaidavę;

15.  Dažnai vakarais nuo įtampos man skauda raumenis.

Jei iš aukščiau išvardintų teiginių prisitaikei sau bent 3-4 teiginius reikėtų rimtai pagalvoti apie savo įsitikinimus, jų keitimą ir nerimo savo gyvenime mažinimą, nes per stiprus ir ilgas nerimavimas trukdo  džiaugtis gyvenimu, bendrauti, dirbti ir net miegoti.

Psichologė psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Ar Jūsų vaikas jautruolis? Testas

 

Vieni vaikai yra jautresni už kitus. Mes gimstame su didesniu ar mažesniu neurologiniu jautrumu, kuris įtakoja mūsų santykį su pasauliu. Jautrumas aplinkai, kitiems žmonėms yra dievo dovana, tačiau tokiems vaikams yra sunku gyventi, susitvarkyti su savo emocijomis, nerimu ir mintomis, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turėtų padėti tokiam vaikui užaugti, nesužlugdant vaiko talento.

Skaitykite žemiau esančius teiginius ir pasižymėkite kiek iš jų tinka Jūsų vaikui.

 

1.     Vaikas labai išrankus maistui, valgo tik tam tikrus produktus ar patiekalus arba labai svarbu, kad maistas atrodytų gražiai;

2.     Jei vaikui nepavyksta pirmauti,  laimėti žaidimo arba veikla vyksta ne taip, kaip jis norėtų,  vaiką gali užplūsti pykčio banga;

3.     Vaikas labai išgyvena dėl to ar jį priims bendraamžiai, ar draugai jį mėgs, ar norės su juo žaisti;

4.     Vaikui dažnai pasitaiko nepaaiškinamų fizinių skausmų (pilvo, galvos, širdies skausmai ir pan.);

5.     Vaikas labai jautriai reaguoja į nesėkmes, kai kažko nepavyksta atlikti, numeta pradėtą darbą ir jam labai sunku sugrįžti jį pabaigti;

6.     Vaikas gali sapnuoti košmarus, prastai miegoti naktį, prašytis pas tėvus į lovą be paaiškinamos priežasties;

7.     Vaikas apskritai turi labai daug emocijų ir jas ekspresyviai reiškia arba priešingai nepasakoja niekam apie savo jausmus, yra užsisklendęs ir tylus;

8.     Pas vaiką gali reikštis tikai (nevalingi raumenų trūkčiojimai);

9.     Vaikui (vyresniam nei3 metai) labai sunku atsiskirti nuo mamos;

10.    Vaikas dėl savo baimės atsisako jam malonios veiklos (pvz.: vaikas bijo šunų, išgirdęs laume lojantį šunį, atsisako eiti į žaidimų aikštelę);

11.  Vaikas dėl nerimo gali nekalbėti (nors kalbėti moka ir supranta, kas jam yra sakoma) su suaugusiais žmonėmis (darželio auklėtojomis arba mokytojais);

12. Vaikas dažnai verkia, visada pastebi ir akcentuoja neigiamus dalykus;

13. Vaikas perdėtai jautriai reaguoja į pastabas ar kritiką, gali apsiverkti, susigūžti arba priešingai pradėti siautėti;

14.  Vaikas linkęs kramtyti nagus, pešioti ar sukti plaukus, griežti dantimis ir pan.;

15. Tai meniškas vaikas, kuris mėgsta fantazuoti, piešti, rašyti ar kitaip išreikšti savo vidinį pasaulį.

 

Jei savo vaikui pritaikėte 7 ir daugiau teiginių, tikėtina, kad Jūsų vaikas yra jautresnis nei jo bendraamžiai ir jam yra sunkiau susidoroti su gyvenime iškylančiais sunkumais. Jis viską išgyvena stipriau.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

 

Ką reiškia mylėti save 

Dažnai moterys supranta, kad save myli per mažai, kad per mažai skiria sau laiko ir dėmesio, kad save išdalina aplinkiniams, bet net neįsivaizduoja, kaip ta meilė sau atrodo. Meilės sau neretai yra sumaišoma tik su pirkiniais sau (nusipirk naują suknelę ir problemų neliks) arba savęs lepinimu (labai save myliu, todėl valgau pyragaičius kasdien ir nesportuoju. Per daug save myliu, kad versčiau save daryti nemalonius dalykus) arba egoizmu (neatsižvelgiu į kitų žmonių poreikius ar prašymus, nes svarbiausia esu aš pati, o kiti prisitaikys).

Norint labiau mylėti save, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad „mylėti: yra veiksmažodis ir mes turime daryti tam tikrus dalykus sau ir dėl savęs. Gal padėtų toks įsivaizdavimas: jei aš būčiau savo pačios vaikas, kaip su savimi elgčiausi. Ar įžeidinėčiau savo pačios vaiką, kaltinčiau dėl praeities klaidų, maitinčiau nesveiku maistu, versčiau bendrauti su bjauriais žmonėmis. rūpintis savimi.

Taigi norint save mylėti labiau pirmiausia reikia:

  • Pasirūpinti savimi (laiku pavalgyti, pakankamai išsimiegoti ir pan.);
  • Apginti save/savo poreikius;
  • Teigiamai su savimi kalbėtis;
  • Priimti save tokią, kokią esu;
  • Užtikrinti savo saugumą (vairuoti saugiai, sveikai maitintis, tikrintis sveikatą);
  • Atleisti sau už padarytas klaidas;
  • Pagirti save;
  • Gerbti savo kūną;
  • Nelepinti savęs, jei tai kenkia;
  • Nereikalauti meilės iš kitų;
  • Skirti laiko savo pomėgiams;
  • Skirti pinigų savo interesams;

Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Svarbiausia jaustis ramiai savame kūne, su savo mintimis ir emocijomis bei elgtis sau palankiausiu būdu.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė 

Daugiau apie meilę sau: 7 audioseminarų ciklas moterims, kurios nori mylėti SAVE labiau

http://www.psichologijoscentras.lt/naujienos



13 mitų apie kūdikius ir vaikus. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

1. Kiekviena gera mama pamilsta savo kūdikį vos jam gimus, nes taip veikia motinystės instinktas.

Tai vienas labiausiai paplitusių mitų, kuris jaunoms mamoms sukelia kaltės ir gėdos jausmus. Vienos mamos teigia, kad savo vaiką pamilsta jau tada, kai suižino, kad laukiasi, o kitoms meilė vaikui atsiranda tik po kurio laiko nuo kūdikio gimimo. Net ir labai lauktas kūdikis gali moteriai sukelti pačių įvairiausių jausmų: baimę, liūdesį, bejėgiškumą ar pyktį. Vaiko gimimas yra ne tik džiaugsmas ir laimė, bet ir nemažai iššūkių, apverčiančių moters gyvenimą. Daugumai moterų reikia laiko tam, kad prisitaikytų prie pokyčių gyvenime ir pamiltų savo vaiką.

2. Visi kūdikiai turi laikytis griežto dienos ritmo – tuo pat metu valgyti, miegoti, eiti į lauką ir pan.

Visi kūdikiai yra skirtingi, vieni lengvai prisitaiko prie griežto dienos režimo, o kiti kasdien gyvena pagal skirtingą dienotvarkę. Aišku tėvams daug lengviau auginti kūdikį, jei jis turi aiškią dienotvarkę, tačiau nereikia kūdikio per prievartą mėginti įspausti į tėvams patogų ritmą ar jaudintis jei vaiko negyvena pagal griežtą grafiką.  

3. Per ilgas žindymas psichologiškai kenksmingas vaikui.

Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja vaiką žindyti iki trejų metų. Daugybe tyrimų įrodo žindymo naudą vaikui. Kaip tik per greitas vaiko žindymo nutraukimas gali sukelti psichologinių sunkumų vaikui. Kiekviena mama ir vaikas yra skirtingi ir kiekvienu atveju mama žino geriausiai, ko reikia jai ir jos vaikui.

4.  Net kūdikiams reikia lavinamųjų žaislų.

Kūdikiams reikia mamos rūpesčio ir meilės. Žaislai kūdikiams nėra būtini. Neretai vaikai labiau domisi namų apyvokos daiktais: šaukštais, puodais, telefonais, o ne jiems skirtais žaislais. Būna ir taip, kad vaikai ilgiau žaidžia su žaislų dėžėmis, o ne pačiais žaislais. Dažnai tėvai tikisi, kad pripirks kūdikiui ar vaikui žaislų ir turės daugiau laisvo laiko ir ramybės, bet tik retas vaikas ilgai domisi vienu žaislu ar savarankiškai „lavinasi“ žaislų pagalba.

5. Kūdikių nešiojimas ir supimas juos išlepina.

Kūdikius nešioti ir supti yra būtina. Vaikų namuose, kur kūdikių nėra galimybės ilgai nešioti ir supti, vaikai prieš miegą patys linguojasi, tai padeda jiems nusiraminti. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais reikia tenkinti visus pagrindinius kūdikio poreikius, nes formuojasi bazinis žmogaus saugumo jausmas. Išlepinti kūdikio nešiojimu ir supimu neįmanoma.

6. Kūdikiams naudinga lankyti įvairias pamokėles.

Kūdikių lavinimo pamokėlės naudingesnės yra jų mamoms nei patiems kūdikiams. Mamos tokiose pamokėlėse pabendrauja, atitrūksta nuo buities, o kūdikiams smagu, jei smagu jų mamoms. Kūdikių lavinti iki metų kažkaip specialiai nereikia, užtenka būti su vaiku, žaisti su juo, kalbėti, reaguoti į jo poreikius ir emocijas, t.y. jei verkia nuraminti, jei juokiasi juoktis kartu, jei nori valgyti pamaitinti. Viskas kaip ir paprasta, bet tuo pačiu ir sudėtinga, nes pirmus vaiko gyvenimo metus reikia stengtis tenkinti visus kūdikio poreikius.

7. Neverta kreipti dėmesio, jei 2 m. vaikas dar nieko nekalba

Dviejų metų vaikas turėtų tarti paprastus žodelius, mėginti juos jungti į dviejų žodžių sakinius, tačiau vaikų raidos tempas yra skirtingas. Jei dviejų metų vaikas visiškai netaria jokių žodžių, tada reikia apsitarti su specialistais: logopedu ar pediatru.

8. Negalima vaikų per daug girti ir elgtis pernelyg švelniai, nes gali išlepti.

Vaikus išlepiname ne tada, kai juos giriame ar elgiamės švelniai, o tada kai už vaikus darome tuos darbus, kuriuos vaikas gali atlikti pats arba tada, kai tenkiname visas vaiko užgaidas. Vaikams yra būtinas mūsų dėmesys ir švelnumas.

9. Vaikų auklėjimo pagrindas yra įvairios bausmės.

Vaikų auklėjimo pagrindas yra tinkamas tėvų pavyzdys, meilė, pagarba, dėmesys. Tik tada galima kalbėti apie vaiko paskatinimo ir drausminimo priemones. Vien tik bausmės tikrai nepadės auklėti vaiko, o sutraumuos jį kaip asmenybę.

10. Gauti į kailį vaikams tik į naudą.

Tai labai senas ir gajus mitas, kaip dar sako „Niekas neužaugo be beržinės košės“, „Jei vaikas ožiuojasi, jam reikia trenkti su rykštele“ ir pan. Auklėti vaiką diržu yra paprasta, nes aiški bausmė, nereikia su vaiku kalbėti, jam aiškinti, tėvai gali išlieti savo neigiamas emocijas, tačiau vaikui fizinės bausmės yra tik žalingos. Jos mokina bijoti suaugusių žmonių, parodo, kad pasaulis yra nesaugi vieta gyventi.

11. Vaikus būtina nuolat girti.

Vaikų nuolat girti nereikia. Kaip kritikuojame vaiką už konkrečius nusižengimus tai ir girti vaiką reikia už konkrečius dalykus. Abstraktūs pagyrimai tokie kaip „šaunuolis“ nepakelia vaiko savivertės ir neparodo ką vaikas daro gerai ir kaip jis gali tobulėti. Pedagogai dažnai pastebi, kad dabartinė vaikų karta yra tarsi „sudievinti“ ar „pergirti“, jiems nėra svarbu pasiekti rezultato, nes vis tiek jie yra “šaunuoliai“. Aš nesakau, kad vaikų nereikia girti, tai daryti reikia, bet pagalvokite už ką ir kaip tai darote.

12. Vaikams būtina turėti brolį ar sesę, nes visi vienturčiai – sugadinti.

Jei vaikas yra vienturtis dar nereiškia, kad jis yra sugadintas. Daug kas priklauso nuo to, kaip tėvai augina vaiką. Išlepinti galima auginant ir keturis vaikus, o vienturtį galima auginti atsakingu ir savarankišku žmogumi, kuris geba dalintis, pvz.: kol auginime tik vieną sūnų, saldainius, dalindavome į tris dalis: vaikui, mamai ir tėčiui. Sūnus neturėjo jokių problemų dėl dalinimosi.

13. Vaikams reikėtų drausti šiuolaikines technologijas – naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, žaisti kompiuterinius žaidimus ir pan.

Mes gyvename pilnai kompiuterizuotame pasaulyje ir nuo technologijų niekur nepabėgsime. Vaikui reikia leisti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tik svarbu riboti laiką ir atkreipti dėmesį, ką vaikas veikia su kompiuteriu ar telefonu.

Publikuota žurnale „Prie kavos“




Testas „Ar esi emocinis valgytojas/a?“

 

Pagalvok apie savo valgymo įpročius ir atsakyk į klausimus.

 Pagalvok ir prisimink, ką tau reiškia žodis ALKIS?  a) Galima šiek tiek palaukti, kad pasiruoštum ar pasiimtum tinkamo sau maisto. b) Pajunti begalinį norą suvalgyti kažką kuo greičiau ir nesvarbu ką.

  1. Valgymo metu tu: a) susitelki ir kreipi dėmesį į tai, ką valgai. b) valgai daug negalvodamas/a ką ir kaip valgai.
  2. Ar valgai, kai esi nusiminęs/-usi, nelaiminga/as ar jauti panašius jausmus į “tuštumą”? a) ne; b) taip.
  3.  Kaip atsiranda alkio jausmas? a) didėja palaipsniui b) staiga.
  4. Ar valgai, kai esi stresinėse situacijose a) ne; b) taip.
  5.  Dažnai jaučiu kaltę, kad persivalgau a) ne b) taip.
  6. Būna, kad persivalgiusi pasijuntu blogai ir valgau dar, kad nusiraminčiau. a) ne; b) taip.
  7. Ar mėgsti valgyti greitai? a) ne b) taip;
  8. Augai šeimoje, kurioje buvo tikima, „kas greitai valgo, tas pirmas ir prie darbo“. a) ne; b) taip.
  9.  Kai pasijunti alkana/as – kokį maistą renkiesi? a) tinka, bet kuris mėgstamas produktas. B )norisi konkretaus produkto, kuriuo tikiesi save palepinti.
  10. Esu įpratęs/usi save paguosti ir pralinksminti šokoladu, ledais ar skaniu pyragėliu. a)ne; b) taip.
  11. Pietūs tau asocijuojasi su valgymu ir bendravimu, kas užtrunka 45-60 min. a) taip; b) ne.
  12. Valgau iš nuobodulio ar tada kai neturiu ką veikti. a) ne; b) taip.

 

Suskaičiuok kiek pažymėjai B atsakymų?

 

Jei pažymėjai 8-13 esi emocinis valgytojas/a, kuris savo emocines problemas sprendžia maistu. Prieš valgant reiktų paklausti savęs ar aš noriu valgyti ar tai tik emocijos. Privalu mokytis geriau pažinti savo kūną, anksčiau pastebėti alkio jausmą ir mokytis įvertinti sotumo jausma. Labai būtų naudinga praktikuoti mindfulnes technikas.

Jei pažymėjai 3-7, kartais pasiduodi emocijoms ir maistas tampa guodėju. Reiktų mokytis spręsti emocines problemas kitokiais būdais. Pvz.: sportas, relaksacijos ar meditacijos. Esi teisingam kelyje, turi valgymo gerų įpročių.

0-2 sveikinam, Jūs sugebate atskirti savo emocijas nuo valgymo. Valgote dažniausiai tik tada, kada norite ir renkatės sveiką maistą.

  

Emociniams valgytojams būdinga valgyti tada, kada skauda širdį, liūdna, linksma ar nuobodu. Jie švenčia valgydami ir liūdi valgydami. Labai dažnai emocinio valgymo tradicija dar susiformuoja šeimoje, kur liūdinčiam vaikui, kišamas į burną saldainis ir sakoma, kad „Cit neverk“. O kai yra linksma proga irgi einame atšvęsti ir valgome tortus, pyragaičius ar ledus. Ir tada atsiranda įprotis, nejausti savo kūno, valgyti pagal emocijas. Tada tampa labai sunku suprasti, kada ateina alkis.  Natūraliai alkis turi kelias stadijas – nestiprus alkis vidutinis ir labai stiprus, kai jau sakome „žarna žarną rija“. Emocinis valgytojas geba atpažinti tik paskutiniąją stadiją. Kada jau nebėra laiko gamintis sveiko maisto ir griebiamės užkandžių. O kai valgome būdami labai alkani ir skubame valgyti, nepastebime, kada persivalgome. O persivalgęs emocinis valgytojas ima jausti stiprią kaltę, gėdą. O pajutęs blogus jausmus guodžia save skaniausiais desertais, tikėdamas, kad pasijus geriau ir taip ratas sukasi.  Tą ratą galima nutraukti, mokantis dėmesingo valgymo ir stengiantis atpažinti savo tikruosius kūno poreikius. Taip pat reiktų mokytis emocijų atpažinimo ir kitų nusiraminimo būdų.

Skanaus J

 

Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė

  


Alfa kartos vaikai

Vaikai gimę po 2010 metų yra įvardijami kaip alfa kartos vaikai. Tai pirmoji karta, kurios visi atstovai yra gimę ar gims 21-ajame amžiuje. Alfa pavadinimas tarsi simbolizuoja naujos eros pradžią. Kiekvieną savaitę visame pasaulyje gimsta daugiau nei 2,5 mln. alfa kartos vaikų. Kai šios kartos visi atstovai bus gimę (2025) tikėtina, jų bus beveik du milijardai. Pasvarstymai apie alfa kartos atstovus yra daugiau teoretiniai, parodantys galimas tendencijas. Trumpai apžvelkime, kas yra ta alfa karta ir kokia ateitis jai prognozuojama:

·         Jie yra labiausiai materialiai aprūpinta karta, nes dažniausiai juos gimdo vyresni tėvai, kurie jau turi materialinį pagrindą, jie auga mažesnėse šeimose. Tikėtina, kad paaugę jie bus materislaistai.

·         Tai nekantrūs vaikai, norintys iš karto patenkinti savo poreikius. Labiausiai iš visų kartų reikalaujantys pagarbos sau ir siekiantys būti visur geriausi.

·         Tai bus pilnai technologiškai raštinga karta, nes jau dabar žaidžia su elektroniniais žaislais. Technologijų įsigalėjimas turi ir kitą pusę  - alfa kartos atstovai mažiau bendraus tiesiogiai, trumpiau išlaikys dėmesį ties vienu darbu, jiems bus kebliau  taisyklingai rašyti

·         Alfa kartos atstovai turės prieigą prie daugiau informacijos nei bet kuri kita karta iki šiol. Šiai dienai tai labiausiai lavinami vaikai. Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams pradeda rūpėti tokie užsiėmimai, kurie prieš kelis metus buvo įdomūs gerokai vyresniems vaikams.

·         Tikėtina, kad bus priklausomi nuo ekranų. Jie neįsivaizduos kitokio bendravimo ar verslo. Jau dabar jie internete žaidžiantys ir filmukus žiūrintys dažniau, nei skaitantys knygas.

·         Bendravimas socialiniuose tinkluose alfa kartai bus svarbesnis už „gyvą“ bendravimą.

·         Bus vienišių karta, nes ilgas bendravimas socialiniuose tinkluose, priklausomybė nuo kompiuterių įtakoja žmogaus vienišumo jausmą, sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimų. Žmogus jaučiasi tarsi izoliuotas nuo pasaulio.

·         Tai prasmės ieškotojai, mokantys jiems bus svarbu tyrinėti ir išmėginti. Mokytojas jiems reikalingas kaip pagalbininkas, o ne nurodynėtojas. Svarbu lavinant alfa kartos atstovus ne komanduoti, o bendradarbiauti.

·         Alfa kartos atstovai kaip ir Z kartos yra multiatlikėjai, jiems nesunku vienu metu daryti kelis darbus. Jiems daug sunkiau ilgai susitelkti ties viena veikla.

·         Tai emociškai jautresni ir uždaresni vaikai, todėl svarbu daug dėmesio skirti jų bendravimo įgūdžių ugdymui


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

6 klausimai, kuriuos privalai  užduoti sau prieš žengiant į naujus metus

Žengiant į naujus metus, dažnas iš mūsų įvertina praėjusių metų nuopelnus, sėkmes ir nesėkmes bei stengiasi užsibrėžti naujų tikslų, duoti sau pažadų. Aš esu viena iš tų, kuri naujųjų metų šventės neįsivaizduoja be būsimų metų tikslų kėlimo ir planavimo. Kaip kažkas pasakė, kad žmogus be tikslo yra tik vaikščiojantis mėsos gabalas.  Ne tiek ir svarbu šimtu procentų pasiekti tai, kas suplanuota, bet svarbu turėti kryptį, kur norisi judėti. Skrendantis lėktuvas nuo kurso būna nukrypęs didesnę skrydžio laiko dalį, bet tikslą vis tiek pasiekia.  Tačiau prieš planuojant, daug svarbiau yra sau užduoti  keletą klausimų, kurie gali viską apversti aukštyn kojomis:

1. Kiek tavęs paties yra tavo nuosavame  gyvenime? Tikrojo tavęs, o ne atliekamų vaidmenų, išmoktų rolių ir užsidėtų kaukių. Kas tu būtum, jei neliktų įsipareigojimų ir prievolių, savo susikurtų ar primestų aplinkinių?

2. Ką darytum, jei nebijotum? Aš dažnai ir sau ir savo klientams kartoju, kad baimė ir nerimas yra blogi patarėjai. Jie paslepia mūsų tikrus norus ir poreikius, paraližuoja mąstymą ir atima mūsų drąsą. Jei nejaustum baimės, kuo norėtum užsiimti šiame gyvenime, ką dirbti, su kuo bendrauti ir gyventi? Naudinga pagalvoti apie save ir savo gyvenimą, išmetus baimės elementą.

3. Apie ką svajojau vaikystėje? Neretai vaikystėje slypi tiesa, bandant atrasti žmogaus tikrąjį pašaukimą, tinkamą profesiją. Pametus save suaugusiojo kelyje, naudinga prisiminimais sugrįžti į vaiskytę ir atsiminti, ką mėgai žaisti, kuo svajojai tapti užaugus, kokie žmonės tave žavėjo, koks norėjai būti užaugęs.

4. Ar vaizdas, kurį matau veidrodyje mane tenkina? Mūsų kūnas nemeluoja, akys negali šypsotis, jei nėra tikrojo džiaugsmo. Nelamingi žmonės vengia žiūrėti į save veidrodyje, nes vaizdas jame nedžiugina. Akistata su savimi veidrodyje, žiūrint ne tam, kad pasitaisyti plaukus, nusiskusti barzdą ar pasidažyti lūpas, o tam, kad suprasti, ar esu laimingas/a. Tai tikrai gali būti naudinga ir įdomi patirtis.

5. Ar tai bus svarbu po 20 metų? Mes dažnai save pametame rutinoje ir kasdienybėje, įprastuose darbuose ir ginčuose. Nupūsti dulkes nuo jų padeda paklausimas, ar tai vis dar bus svarbu po kelerių ar dešimties metų. Toks pažiūrėjimas padeda susidėlioti prioritetus gyvenime, atskirti pelus nuo grūdų.

6. Kaip norėčiau, kad būtų? Mes visi žinome, kas mums nepatinka, kas erzina ir nervina, kaip nenorime, kad būtų, bet tikrai ne visi susimąstome apie tai, kaip norime, kad būtų. Krypties žinojimas dažnai yra daug svarbesnis už dabartinę gyvenimo stotelę.

Nuo teisingų klausimų prasideda, teisingi pokyčiai. Linkiu pokyčių ateinančiais metais, nes blogiau už sąstingį nėra nieko.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė




Vaikas meluoja. Kaip reaguoti? Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

Vaikas pradeda meluoti tada, kai verkia tam, kad tėvai patenkintų jo kaprizus. Ir verkia tik tada kai juos mato tėvai, o kai nemato – neverkia. Vaikas sugeba verkti, o tada pramerkti vieną akį ir stebėti ar kažkas jį mato ir kaip reaguoja į jo ašaras. Geriausi melagiai yra vaikai 7-8 metų. Tuo amžiaus tarpsniu vaikams atrodo, kad tik jie vieni geba mąstyti, o visi kiti to daryti negeba. Septynmečiai gali sukurti kelias melo versijas, apgalvoja galimus atsakymus į klausimus ir mėgaujasi savo sugebėjimu „apsukti suaugusį“.

Vaikų melo rūšys:

1.      Fantazavimas. Vaikai iki 5-6 metų linkę fantazuoti. Vienų vaikų fantazija labiau laki, o kitų mažiau. Vaikas gali sufantazuoti neįtikėtinų dalykų ir pats tikėti, kad tai yra tiesa. Vaikas taip daro nepiktybiškai, jam iš tikro atrodo taip, kaip jis pasakoja. Be to, kaip vaikų paklausite, tokį atsakymą ir gausite, pvz.: jei klausite vaiko ar tave skriaudžia darželyje, greičiausiai jis atsakys „taip“, jei paklausite ar tavęs neskriaudžia darželyje, jis atsakys „ne“.

2.      Tyrinėtojo melas – vaikai bando išsisukti, kai sulaužoma taisyklė. Tai pirmas žingsnis į savarankiškumą.

3.      Tikslingas veiksmas – siekiama nuslėpti  konkretų nusižengimą. Vaikas gali tikslingai meluoti, nes bijo suaugusio žmogaus reakcijos, gal būt tėvai taiko per griežtas bausmes, vaikas bijo būti nubaustas. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko baimės.

4.      Pasigyrimas. Vaikams kaip ir suaugusiems norisi būti geresnis nei yra iš tikrųjų ir kartais jie girdamiesi prisimeluoja. Tai nėra piktybinis melas, tiesiog vaikui norėjosi būti šauniam. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko žemos savivertės.

Tėvai supratę, kad jų vaikas meluoja dažnai pasimeta, pasijaučia prastais tėvais, juos kamuoja gėda ar pyktis dėl vaiko netinkamo elgesio. Pirmiausia tėvai susidūrę su vaiko melu turėtų nusiraminti, nes bandymai meluoti yra natūrali vaiko raidos dalis bei apsidžiaugti, nes nemeluoja tie vaikai, kurių raida sutrukusi. Tolimesni tėvelių žingsniai:

·         Neterorizuokite vaiko, t.y.: konstatuokite melo faktą, o ne verskite prisipažinti. Svarbu išlaikyti gerą santykį su vaiku;

·         Naudokite pozityvią diskusiją. Paaiškinkite, kodėl meluoti yra blogai, kad melas yra visada išaiškinamas ir jei vaikas sakys jums tiesą, tada Jūs jo nebausite, o stengsitės suprasti ir padėti;

·         Supraskite melo priežastį. Išsiaiškinkite, kodėl vaikas pamelavo, gal jis bijo bausmės ar tiesiog laki fantazija  padarė savo.

·         Rodykite tinkamą pavyzdį. Nemeluokite vaikui ir nemokykite jo tai daryti, pvz.: „Nesakykime tėveliui, kiek kainavo šitie batai“.


Amžiaus skirtumas poroje. Psichologė Vitalija Mikutaitienė


Koks amžiaus skirtumas tarp partnerių yra geriausias kuriant šeimą? Kodėl?

Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Gerais santykiais santuokoje gali džiaugtis partneriai būdami vienmečiai, ir tie kurių amžiaus skirtumas iki 10 metų ir tie, tarp kurių skirtumas daugiau negu 20 metų. Kaip partneriai sutars šeimoje priklauso nuo to, kaip jie sugebės patenkinti vienas kito poreikius: saugumo, priėmimo, pagarbos, bendravimo, meilės, rūpinimosi vienas kitu. Nesutarimai prasideda, kai šeimoje imama mažiau bendrauti ir neišsakomi savi norai ir tuo pačiu neišgirstami, kokie yra svarbiausi partnerio poreikiai.

Bendraamžių santuokos privalumas tas, kad abiejų partnerių gyvenimiška patirtis yra vienodos trukmės, abu ima jausti fiziologinį senėjimą panašiu metu. Šie partneriai dažniausiai būna užaugę, žiūrėdami tuos pačius filmukus, klausydm i tos pačios muzikos, panašiai prisimena svarbiausius istorinius įvykius savo gyvenime. Jie visada gali dalintis mielais, panašiais prisiminimais. Tad  partneriams  natūraliai turint tiek daug bendro yra lengviau susikalbėti.  Kitas labai svarus dalykas, kad bendraamžiai partneriai yra  toje pačioje asmenybės vystymosi stadijoje ir  išgyvena tas pačias krizes. Jie susiduria su tomis pačiomis problemomis tuo pačiu laiku: mokslų baigimas, darbo paieška, iššūkiai įsitvirtinant darbo rinkoje, kilimas karjeros laiptais, sveikatos problemos artėjant senantvei, draugų netektys ir t.t. Vienas poras panašių problemų sprendimas suvienija, o kitas – išskiria. Jei abu partneriai išgyvena papildomą stresą vienu metu, gali nelikti atjautos ir supratimo artimam žmogui. Bendraamžių porai didžiausias pavojus kyla, kai:

  1. Abu partneriai būdami jauni susilaukia vaikų. Tada gali kilti pavojus, kad bus sunku susilaikyti nuo vakarėlių ir draugų, jei partneriai nepakankamai subrendę tėvystei.
  2. Kai vyras išgyvena vidurio amžiaus krizę, kuri pasireiškia kritiniu vertinimu, ką jau pasisekė pasiekti gyvenime. Iš naujo atkreipiamas dėmesys į partnerę (išvaizdą, bendrus pomėgius, bendravimą).

Bendraamžių poros didžiausias trūkumas tas, kad jie abu jaučiasi lygiateisiai ir nė vienas nenori nusileisti konflikto metu. Antra šios poros seksualinis suderinamumas  nėra idealus.

Santuokos, kai vyras yra vyresnis už moterį privalumas tas, kad vyras gali pasiūlyti moteriai didesnį emocinį ir materialinį saugumą. Jau ir penkiais metais vyresnis partneris yra brandesnis, daugiau gyvenime matęs ir patyręs. Jis jau gali ir nori būti savo gyvenimo palydovei globėjas ir mokytojas. Kitas moteris žavintis faktas apie vyresnius partnerius yra tas, kad jie moka viskuo pasirūpinti pradedant a ir baigiant z. Kuo vyresnis vyras, tuo geriau žino, kaip pasirūpinti ir patenkinti pasirinktą, jaunesnę partnerę.   Šios poros seksualinis suderinamumas yra geras, kiek vyras gali išmokyti, o moteris nori išmokti. Tokios santuokos trūkumas gali būti, kad kuo aukštesnę visuomeninę padėtį pasiekęs ar užsitikrinęs geresnę materialinę gerovę vyras, tuo jis gali būti linkęs labiau kontroliuoti ir saugoti jaunesnę moterį.

Gali būti, kad jauna mergina pasirinkusi daug vyresnį vyrą, santykių pradžioje mėgausis rodomu globėjišku dėmesiu, klaus patarimų spręsdama problemas. Tačiau vieną dieną jauna mergina užaugs į brandžią moterį, kuri norės savarankiškai spręsti problemas, sieks karjeros, norės būti lygiavertė santykiuose. Šiai moteriai gali atsibosti nuolatinė vyro globa ir vadovavimas, ką ir kaip daryti.

Poroje, kur vyras jaunesnis už moterį apie 10 metų ir daugiau, didžiausias privalumas seksualinis suderinamumas. Žinoma, kad moterys seksualinio aktyvumo piką pasiekia 35-40 metų, o vyrai – 18-20 m. Taip pat šioje santuokoje moteris galės patenkinti savo motinišką poreikį rūpintis, globoti, saugoti ir besąlygiškai mylėti vyrą, kuris gali būti šiek tiek vaikiškas ir emociškai nestabilus. Moteris visada jausis, turinti pasitempti, kad atrodytų jauniau. Ji daugiau sportuos, rengsis jaunatviškiau, labiau prisižiūrės išvaizdą. Šios poros santykiai gali būti labai romantiški, šilti ir kupini meilės arba gali būti daug konfliktų ir tuo pačiu daug aistros.  Šios santuokos didžiausias trūkumas tas, kad ši pora sulaukia daugiausia aplinkinių apkalbų ir pasmerkimo.

Sėkmingiausia ta pora, kuri moka susikalbėti ir susitarti gražiuoju visais gyvenimo klausimais, sunkiausiais ir laimingiausiais gyvenimo momentais. Nors, kai kurie mokslininkai teigia, atradę idealų amžiaus skirtumą – 4 metai ir 4 mėnesiai. Tačiau jei tik aklai tikėsime ta formule ir neįdėsime pastangų į santykius – gero rezultato nebus.

 

Šiandien poros, kurių amžiaus skirtumas yra dvigubas arba netgi didesnis nei dvigubas, yra gana dažnos. Ką jūs manote apie tai? Ar normalu, kai vyras veda sau į dukras tinkančią merginą?

Normalu jei nėra prievartos ir smurto. Abu partneriai gauna iš santuokos, ko labiausiai trūksta gyvenime. Vyras gauna – jaunystę ir grožį, o mergina – gyvenimišką patirtį, visuomeninį statusą ir materialinę gerovę. Taigi abi pusės gauna ko nori. Svarbiausia, kad santykiai būtų pagrįsti nuoširdumu ir atvirumu. Tačiau gyvenime būna visaip.

Apie vaiko pyktį. Psichologė-psichoterapetė Gintarė Jurkevičienė

 

Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti.

Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.

Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekando, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.

Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais.

Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:

·         Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;

·         Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;

·         Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:

1.    Suskaičiuoti iki 10; atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7;

2.    Pajudėkite, pasirąžykite;

3.    Įkvėpkite ir iškvėpkite;

4.    Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite;

5.    Užsidarykite vienas;

6.    Atsigerkite vandens;

7.    Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą;

8.    Ženkite atgal;

9.    Pasakyti sau stabdančių žodžių.

·         Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją;

·         Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.

·         Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.

·         Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizaulizacijų pavyzdžių:

Bombos vizualzacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.

Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaduok, kaip riteris nugali drakoną.

Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.

·         Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.

·         Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį...“.

·         Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: ,,Mano jausmai negeri“; „Suaugęs  nesupranta, kaip tai svarbu“; ,,Mama galvoja, kad aš blogas“.

·         Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.

·         Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.



Apie vaiko nerimą. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Kiek normalu vaikui turėti baimių ir nerimauti? Ar baimes vaikai ,,išauga“? Kaip vaikui padėti įveikti jo baimes? Ar mano vaikas drovus ar turi socialinį nerimą? Ar aš savo baimes perduosiu savo vaikui? Tokie ir panašūs klausimai kyla ne vienam tėvui.

Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės ir nerimas mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: „skauda galvą“, „skauda pilvą“.

Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: ,,Neik į kitą kambarį ten tamsu“, ,,Jei neklausysi ateis baubas“, ,,Neimk tos baisios varlės“. Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hypergloga, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais. Štai, kaip tai vyksta:

 

Vaikas parodo nerimą „Mano vaikui reikia pagalbos“ Pasiūlome pagalbą Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos.

 

Taigi, reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada kai tai yra būtina.

Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą  nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia, pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y. jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas, bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.

Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:

·         Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: ,,Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, ,,Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.

·         Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.

·         Pastiprina vaiko vengiantį elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: ,,Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.

·         Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad Jūs nesuprantate vaiko.

 

Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti savo nerimą:

·         Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje. Pačiam modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.

·         Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.

·         Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“.

·         Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą.

·         Leisti vaikui atvirai išpasakoti ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.

·         Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius. Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.

·         Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.

·         Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:

o   Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.

o   Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.

o   Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukišti į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.

o   Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejuose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.

o   Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.

·         Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.


 

Komentaras apie indigo vaikus. Psichologė - psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

1.     Manoma, kad nuo 2000 m. masiškai gimsta indigo vaikai, išsiskiriantys aukštu intelektu, saviverte, ypatinga intuicija, individualizmu, stipriu socialinio teisingumo jausmu, kūrybingumu, netgi pasižymintys antgamtinėmis galiomis. Ką šiuolaikiniai vaikų psichologai mano apie tokius indigo vaikus?

Taip, kaip apibūdinote vadinamus indigo vaikus tinka psichologų ir pedagogų vartojamai sąvokai Z kartos vaikai. Z karta yra skaičiuojama nuo 2000 metų. Z kartos vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų. Taigi, vykstantys globalūs pokyčiai, visuotinė kompiuterizacija suformavo tam tikras šiuolaikinių vaikų  psichologines ypatybes:

1.      Individualistai. Z kartos atstovams yra sunku žaisti ir dirbti komandoje. Kiekvienas iš jų galvoja esantis ypatingas ir nenori derintis prie kitų. Jie nori išskirtinio dėmesio ir tik jiems skirto paaiškinimo. Tai asmenybių, o ne kareivių karta, kurią ugdyti reikia daug kantrybės ir išmonės.

2.      Multi-atlikėjai. Jiems yra lengviau atlikti kelias užduotis vienu metu, o ne ilgai daryti vieną darbą. Jie geba tuo pačiu metu daryti namų darbus, žiūrėti televizorių ir dar kalbėtis. Jiems foninis triukšmas ar vaizdas, priešingai nei kitų kartų atstovams, padeda susikaupti.

3.      Kūrybiški. Z kartos atstovai vengdami nuobodžios, mechaniškos veiklos, geba į daugelį situacijų pažiūrėti kūrybiškai.

4.      Sunkiai sukaupiantys dėmesį. Dėl informacijos, veiklos ir galimybių pertekliaus, jiems yra sunku būti ilgai susikaupusiems.

5.      Norintys greito rezultato. Jie orientuoti ne į procesą, o į rezultatą, pvz.: sportuoja ne dėl malonumo, o dėl medalio ar taurės. Jie negali pakęsti ilgai trunkančios, monotoniškos veiklos, pv.: teksto nurašinėjimo nuo knygos; rašymo dailyraščiu.

6.      Pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, t.y.:  apdoroja informaciją greičiau, bet mažomis porcijomis bei „kilpiniu skaitymu“, t.y.: geriau geba suprasti tekstukus, kurie neviršija ekrano apimties. Z kartos atstovams yra sunku suvokti didelės apimties tekstus, todėl pateikiamą informaciją reikia skaidyti.

7.      Nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų. Iš čia kyla iššūkis tėvams ir pedagogams, nes vien tai, kad tu esi suaugęs, šiuolaikinio vaiko akyse tavęs nepadaro viršesniu. Šiuolaikinis vaikas drąsiai diskutuoja, reiškia savo nuomone ir net drastiškai ginčijasi, gali derėtis iki išprotėjimo. Pagarbą Z kartos atstovų reikia nusipelnyti. Auklėti ne trumpais paliepimais, o derybomis ir paaiškinimais. Tai neretai išveda iš kantrybės vyresnius žmones ir jie puola pamokslauti apie jų laikus ir klupdymą ant žirnių. Tik bėda tokia, kad šiuolaikinių vaikų pamokslai neveikia.

Mokslinėje ir profesinėje literatūroje indigo vaikų terminas nėra naudojamas, o šių vaikų antgamtinių galių pakomentuoti negaliu. Kiekviena vaikų karta yra ypatinga ir kitoms kartoms gali pasirodyti kaip turinti ypatingų,  sunkiai suvokiamų galių.

2.     Po pavadinimu „Indigo vaikas“ dažnai slepiasi ne tik gabus, bet ir sunkiai pritampantis prie aplinkos ar bendraamžių vaikas. Teigiama, jog vadinamieji indigo vaikai vėlai pradeda kalbėti, yra uždari, nemėgsta taisyklių, be to, dažnai turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimų. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

Vėl gi Z kartos vaikai sunkiai sukaupiantys dėmesį individualistai, jiems sunkiau pritapti prie kolektyvo. Pastaruoju metu daugėja vaikų su autizmo spektro sutrikimais, kuriems irgi būdingi Jūsų išvardinti indigo vaikų bruožai. Neretai tėvai apie savo vaikus galvoja geriau nei yra iš tikrųjų, jiems lengviau įsivardinti, kad galbūt jų vaikas yra ypatingas, jis indigo vaikas, o ne vaikas, kuriam galbūt reikalinga specialistų pagalba.

3.     Ypatingai gabių, bet sunkiau paklūstančių, prisitaikančių  vaikų daugėja ar mažėja? Kodėl?

25 mokinių klasėje turi būti bent du gabūs mokiniai, o dviejose tokiose klasėse bent vienas itin gabus. Gabaus vaiko IQ daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %.  Itin gabaus vaiko IQ daugiau nei 130. Itin gabūs ir gabūs vaikai neretai būna sunkiai pritampantys prie klasės, jiems neįdomu mokytis ir bendrauti su bendraamžiais, atlikti kruopštumo reikalaujančias užduotis.  Pedagogai teigia, kad tokių vaikų daugėja. Aš manau, kad šiuolaikiniai vaikai tiesiog yra drąsesni, aktyvesni ir nepripažįstantys autoritetų, todėl kitoms kartoms yra sudėtinga juos ugdyti ir mokyti.

 

4.     Ir specialistai, ir tėvai bei seneliai pastebi, jog šiuolaikinių vaikų karta ( gimę XXI a.)- kitokia (protingesni, gabesni, laisvesni, imlesni ir t.t, ir pan.) . Mistikai tai sieja su pakitusia auros spalva, dvasiniu tobulėjimu ir žengimu į naują erą. O kaip tokį vaikų „kitoniškumą“ aiškina šiuolaikiniai vaikų psichologai?

Šiuolaikiniai psichologai tai aiškina tuo, kad po 2000 metų gimę vaikai yra pirma karta, kuri auga pertekliuje, aplinkoje, kuri yra pilnai kompiuterizuota, informacijos labai daug, o ir pasikeitęs požiūris į vaikų auklėjimą, vaikai yra labiau ugdomi ir lavinami, jiems daugiau visko leidžiama.


Patarimai tėveliams, kaip sudrausminti netinkamą vaiko elgesį


Kuriam tėčiui ar mamai nėra tekę raudonuoti iš gėdos dėl savo vaiko netinkamo elgesio, kai pačiu svarbiausiu momentu vaikas atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis su kitu vaiku ar pasisavina ne jam priklausantį daiktą. Tėvai neretai nežino, kaip drausminti vaiką, jei ,,auklėjimas diržu“ nėra rekomenduojama ir efektyvi auklėjimo priemonė.

Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.

Sekantis žingsnis, reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.

Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą. Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima, jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio, jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t.y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim vaikas vis kartoja aš nemoku, aš negaliu, man neišeis, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą. Vaikas nori keršyti tada, kai jaučiasi nepelnytai nuskriaustas, todėl svarbu su vaiku elgtis sąžiningai.

 

Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Vaikai dažniausiai savo elgesį reguliuoja pagal tai, kokias pasekmes ji sukelia.

 

Priežastis → elgesys → pasekmė

 

Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.

Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas – tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Pastiprinama po kiekvienos užduoties

Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas – neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Nieko nesakyti, nežiūrėti, nerodyti išraiškų.

Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinimas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).

Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja – nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę vadinasi tai neveikia. Reikia nustoti tai daryti.

 

Psichologė – psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



Artimi svetimi vaikai. Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1.      Vaikai gali būti savi, svetimi ir artimi svetimų žmonių vaikai. Koks esminis  skirtumas tarp suaugusio žmogaus atsakomybės ir įtakos zonų kalbant apie  šias tris vaikų grupes? ( Už ką atsakingi  ( kur gali jaustis įtakingi) tėvai, dėdės-tetos,seneliai, tėvų draugai ar vaikų draugų tėvai)?

1. Už savus vaikus tėvai yra atsakingi šimtu procentų, bent jau tol, kol vaikas pasiduoda tėvų įtakai ir auklėjimui, maždaug iki vienuolikos-dvylikos metų. Paauglystės metų tėvams jau sunkiau įtakoti savo vaikus, bet atsakomybė išlieka. Dėdės, tetos ir seneliai yra atsakingi už vaikus, jei vieni patys juos prižiūri, tada suaugusiems tenka prisiimti visą atsakomybę už vaiką, jei yra bent vienas iš tėvų, jau atsakingas yra tėtis ar mama. Taigi ir sprendimus turi priimti tėvai, o ne seneliai, pvz.: ką vaikas valgys, kada eis miegoti, ar galima vaikui saldainių ir ledų. Dar galima taikyti ir taisyklę – kieno namai to ir taisyklės, tarkim pas močiute namuose ledų galima valgyti kiek nori, o pas tėvus namuose tik vieną porciją per dieną arba pas tetą galima piešti ant sienos, o pas save namuose ne. Senelių ir tetų, dėdžių uždavinys auklėjant vaiką yra jo palepinimas, tik svarbu neperžengti protingos ribos ir nesusipykti su vaiko tėvais. Jei vaikų draugų tėvai prisiima pasaugoti vaiką, jie vėlgi tampa pilnai atsakingi už svetimą vaiką, tą laiką kol jį prižiūri. Jie privalo užtikrinti saugią aplinką vaikui. Visgi tiek seneliai, tiek tetos, dėdės ar vaikų draugų tėvai turi atsiklausti vaiko tėvų dėl jo dienotvarkės, mitybos ir kitų vaikui svarbių priežiūros klausimų.

2.      Gyvename katalikiškame krašte, kuriame kai kuriose šeimose ypatingai svarbų vaidmenį vaiko auklėjime  atlieka krikšto tėvai. Kodėl vaikui kartais krikšto tėvų nuomonė yra svarbesnė nei tėvų?Kokių ribų žemiškame gyvenime neturėtų peržengti krikštatėviai? Kodėl?

 

2. Deja ne visada vaikams jų tėvai yra autoritetai. Taip gali būti dėl to, kad tėvai patys nemoka susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ar neturi laiko ar kantrybės vaiką auklėti, su juo kalbėtis ir aiškinti gyvenimo tiesas. Jei krikšto tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, jie gali tapti autoritetais vaikui ir jų nuomonė vaikui gali tapti labai svarbi. Visgi krikšto tėvai turi nepamiršti, kad  vaiko tėvai auklėjime yra svarbiausi ir privalo tartis su jais ir nemėginti atstoti tikrųjų tėvų vaikui, jei nėra tokios būtinybės.

 

3.      Ar gali būti vaiko santykiai su teta ( dėde,seneliais,  krikšto tėvais, draugų tėvais) artimesni, glaudesni  nei su tėvais? Kokiais atvejais? Kodėl taip nutinka? Kada verta sunerimti?

3. Vaiko santykiai gali būti artimi su bet kuriuo suaugusiu žmogumi, jei tas suaugęs žmogus skiria daug dėmesio vaikui, domisi juo, kalba su juo, nuolatos palaiko artimą ryšį. Aišku santykiai tarp tėvų ir vaikų yra ypatingi ir vaikui labai svarbi tėvų nuomonė ir palaikymas. Dažnai seneliai, tetos ar dėdės  vaikui tampa itin svarbūs, jei tėvai nėra linkę ar negali pakankamai atsakingai rūpintis vaiko poreikiais, t.y. užtikrinti ne tik vaiko fizinį saugumą
(stogą virš galvos, maistą rūbus), bet patenkinti ir vaiko meilės, pagarbos, priėmimo poreikius. Vaikui svarbu jaustis ne tik pamaitintam ir aprengtam, bet ir suprastam, mylimam ir priimtam, toks, koks jis yra. Neretai šiuolaikiniai tėvai labai spaudžia savo vaikus, kad jie būtų tokie, kokie tėvai nori, kad jie būtų, kad įgyvendintų tėvų svajones, o seneliai ar kiti artimi suaugę žmonės gali su vaiku tiesiog būti, džiaugtis smulkmenomis, išklausyti vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra.

Kuo daugiau teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių mato vaikas ir kuo daugiau teigiamų tvirtų ryšių jis turi su suaugusiais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užaugs sveika ir įvairiapusė asmenybė, įvairiose sudėtingose situacijose galės pasitarti su patikimais žmonėmis. Artimas, tvirtas kontaktas su suaugusiu žmogumi vaikui ir paaugliui yra kaip prevencinė priemonė nuo didelių psichologinių sunkumų ir netinkamų sprendimų priėmimo. Tėvams sunerimti verta, jei ryšys su suaugusiu žmogumi vaikui yra žalingas, veikia jį neigiamai, tarkim, ilgesnį laiką pabendravęs su vaikui svarbiu suaugusiu žmogumi, jis tampa irzlus, reikalauja nerealių dalykų ir pan.

4.      Gana dažnai vaikas sako: „aš žinau, kad mane myli dėl to, kad man perka brangius daiktus (dovanas)“. Ką turėtų žinoti suaugę, rinkdami  dovanas artimiems vaikams?

4. Dovanos vaikui yra tik viena iš galimų meilės formų. Suaugusiam žmogui tai yra lengviausias būdas parodyti vaikui, kad jį myli. Šiuolaikiniai vaikai dažnai yra persisotinę daiktais ir neretam septynmečiui ar penkiamečiui jau nebėra ką dovanoti, nes jis tarsi viską turi, o mažesni vaikai dažnai labiau džiaugiasi dėže į kurią įpakuotas žaislas, o ne pačiu žaislu, todėl prieš perkant dovaną vaikui reikia gerai pagalvoti ar ji tikrai reikalinga ir naudinga vaikui. Smagiai praleistas laikas su vaiku yra daug vertingesnis nei nupirktas daiktas. Be to, prieš perkant dovaną vaikui, visada yra naudinga apsitarti su vaiko tėvais, nes jie žino geriausia ko reikia vaikui, juk būna, kad vaikas per gimtadienį gauna dvi vienodas mašinas ar lėles arba tokį žaislą, kurį vaikas jau turi.

5.      Ar svetimas žmogus turi teisę sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką? Jei NE-tuomet kodėl? Jei TAIP, tuomet kokios drausminimo  formos ir priemonės  yra leistinos svetimam žmogui?

5. Idealiu atveju, jei suaugęs žmogus mato, kad svetimas vaikas elgiasi netinkamai, apie tai jis informuotų vaiko tėvus, o tėvai drausmintų vaiką, tačiau pasitaiko įvairių situacijų, tarkim jei vaikas kelia pavojų sau ar kitiems vaikams, drausminti vaiką reikia nedelsiant arba jei vaiką prižiūrite savo namuose, tai privalote jį ir sudrausminti. Mano nuomone, vaiką bausti gali tik jo tėvai, todėl suaugęs žmogus turi apie netinkamą vaiko elgesį informuoti vaiko tėvus, o jau jie spendžia kaip toliau elgtis.

6.      Ar galima kritikuoti svetimą vaiką? O gal kritiką suaugęs gali išsakyti tik kitam suaugusiam- vaiko tėvams? Kur riba?

6. Vėlgi geriau kritiką pasakyti vaiko tėvams, jei tai nėra kritinė situacija. Kritikuojant tiek savą, tiek svetimą vaiką reikia atsiminti, kad kritikuoti reikia vaiko elgesį, bet ne patį vaiką. Derėtų vadovautis nuostata, kad visi vaikai yra geri, tik kartais elgiasi netinkamai. Kritikuojat negalima žeminti ar įžeidinėti, o moralai vaikų neveikia. Taigi efektyviausia vaikui pasakyti, ką jis daro netinkamai ir kaip turėtų elgtis.

7.      Šiuolaikiniai įstatymai vis labiau gina vaiko privačią erdvę. Todėl kyla rizika, kai teigiamų emocijų proveržis gali būti įvardintas kaip seksualinis priekabiavimas.  Ar (Kam)  Lietuvoje vis dar leidžiama  svetimą vaiką bučiuoti, glostyti, apkabinti ir priglausti?

7. Manau, kad savus vaikus priglaudžiantys, pamyluojantys tėvai ar seneliai niekam didelės nuostabos nesukelia, o svetimų vaikų, manau, nereikia glausti, nes ne visi vaikai taktilikai, ne visiems vaikams patinka, kai juos liečia svetimi žmonės. Būna, kad pats vaikas pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, tada atstumti vaiko nederėtų, bet gerbti vaiko erdvę reikia.

 

8.      Kada tėvai turėtų įsikišti į ( galbūt netgi riboti)  vaiko bendravimą su kitu suaugusi8. Tėvai yra tie asmenys, kurie visapusiškai atsako už savo vaiko gerovę, todėl matydami, kad kitas suaugęs žmogus vaiką veikia neigiamai bendravimą turėtų apriboti arba įsikišti, paaiškinti tam tikras ribas ir taisykles, pvz. jei vaikas alergiškas šokoladui, o tetulė vis tiek nori maitinti vaiką saldainiais, to daryti tėvai neturėtų leisti arba jei kitas suaugęs žmogus vaiką žemina arba be reikalo kritikuoja, tėvai vėl gi turėtų į tai sureaguoti ir įsikišti.





Patarimai tėvams, kaip padėti jaunuoliams suvaldyti stresą prieš egzaminus

Parengė psichologė Vitalija Mikutaitienė

 Egzaminai – neišvengiama dažno jaunuolio gyvenimo dalis. Vieniems mintis apie artėjančius egzaminus sukelia nedidelį nemalonumo jausmą, kitiems  – siejasi su labai dideliu stresu, baime neišpildytais lūkesčiais. Jei nerimauja jaunuolis – nerimauja tėvai ir atvirkščiai. Egzaminai gali sukelti stresą dėl to, kad žinome, kuo rizikuojame. Jaunuoliai gali justi didelius lūkesčius iš šeimos, mokyklos. Galima baimintis dėl to, kad nėra pakankamai geri  ar nepakankamai stengėsi. Taip pat galima bijoti nuvilti save, bijoti prarasti galimybę įstoti į norimą specialybę.

Kiekvieno asmens streso „slenkstis“ yra skirtingas. Kai kurie šį stresą išgyvena lengvai, kitiems jis sukelia rimtų psichologinių problemų.

Patarimai tėvams kaip padėti jaunuoliams suvaldyti stresą prieš egzaminus:

  1. Realių lūkesčių turėjimas. Kalbėtis su vaiku ir skatinti sau keltis realius tikslus. Kokį pažymį galiu gauti per egzaminą. Kur galiu įstoti. Priminti, kad egzamino rezultatas 90 procentų yra aiškus jam dar neprasidėjus. Įmanoma, kad gerai pasiruošus ištiks nesėkmė, tačiau vargiai tikėtina, kad būtų atvirkščiai – puikūs rezultatai be gero pasiruošimo.
  2. Stiprinkite jaunuolio humoro jausmą. Humoras – tai vienas iš veiksmingiausių kovos su stresu ir nerimu būdų. Į gyvenimą skatinkite žiūrėti su sveika humoro doze. Nesureikšminkite egzaminų, tačiau ir nesumenkite jų reikšmės. Net jeigu jaunuolis gautų žemus balsus, priimkite šią situaciją kaip galimybę geriau pažinti savo silpnąsias puses ir pasitaisyti, patobulėti. Jokiu būdu nepriimkite to kaip visiško pralaimėjimo.
  3. Skatinkite laikytis optimalaus mokymosi laiko ir kurkite palankią mokymuisi aplinką. Kiekvienas iš mūsų žinote, kokiu paros laiku jaučiamės labiausiai energingi – vieniems šis laikas yra rytais, kitiems vakare. Skatinkite jaunuolį kuo daugiau išmokti ir padaryti būtent tuo paros laiku.

   Geriausia atmintis yra maždaug tarp 8 ir 12 valandų. Vėliau produktyvumas pradeda po truputį mažėti, o nuo 17 val., jei žmogus nėra smarkiai pavargęs, produktyvumas auga ir pasiekia piką maždaug 19 valandą.

   Sukurkite gerą dienotvarkę. (mityba, mokymasis, miegas nustatytu laiku)

  Skatinkite mokytis su maloniomis emocijomis. (Sunkiau įsimenama ta medžiaga, kuriai esame emociškai  abejingi).

  Svarbi gero įsiminimo sąlyga – tai suprasti, ką  reikia įsisavinti. Sunkiausiai įsiminti tai, ko visiškai nesuprantame ir kas atrodo tik beprasmis žodžių rinkinys.

  Naudinga mokytis du priešingus dalykus – matematikos mokymąsi keisti į istorijos ir t.t.

  Mokantis patariama kelti sau tokius tikslus, kurie šiek tiek viršytų galimybes.

   Taip pat naudinga atsižvelgti į temperamento savybes. Cholerikai greitai įsimenama informaciją, bet taip pat greitai ją ir pamiršta. O flegmatikai, atvirkščiai, labai lėtai viską įsimenama, bet ir ilgam prisimena.

  Toleruokite jaunuoliui priimtiną mokymosi aplinką. Tai gali būti tyli arba triukšminga aplinka. Vienam jaunuoliui ruošiantis egzaminams, gali reikti visiškai tylos ir ramybės. Jis gali norėti mokytis užsidaręs, kad ir vonioje ar tualete. Kitas gali būti įpratęs mokytis prie televizoriaus ar klausydamasis muzikos.

  Prieš sėdant mokytis naudingiau gerai pavalgyti, kad paskui nereiktų lakstyti.

  1. Mokykite jaunuolius save paskatinti mokymosi procese. Galima atlikti kokius nors malonius dalykus, kuriuos naudinga daryti po kiekvienos išmoktos sudėtingos temos ar klausimo arba gerai išlaikyto egzamino. Pvz.:pagulėjimas vonioje, pokalbis su drauge/-u telefonu.
  2. Skatinkite fizinę veiklą. Protinės veiklos derinimas su fiziniu aktyvumu padeda geriau įsisavinti medžiagą ir skatina intensyvesnį protinį aktyvumą. O būtent to ir reikia. Raginkite jaunuolį daryti pertraukas tarp mokymosi valandų, per kurias naudinga bent kažkiek fiziškai pajudėti.
  3. Grynas oras, visavertis maistas, pakankamas miegas. Kuo labiau rūpinsitės jaunuolio organizmo poreikiais, tuo daugiau jaunuolis išmoks. Protinei veiklai reikalingas deguonis, todėl, jei leidžia oro sąlygos, bent keletą valandų leiskite pasimokyti ne uždaroje patalpoje, o gryname ore – kad ir balkone. Kuo dažniau vėdinkite patalpą, kurioje mokosi jūsų vaikas.
  4. Leiskite mokytis kartu su draugų pagalba. Nebūtinai ruoštis egzaminams reikia po vieną. Jei jaunuolis pageidauja ruoštis egzaminams mažose grupelėse – po 2-3 asmenis, toleruokite, kontroliuokite ir leiskite. Galite pasiūlyti, kad vienas išmoktų vieną klausimą, kitas – kitą. Paskui tegu papasakoja vienas kitam savo išmoktą medžiagą. Vienas gali suvaidinti mokytoją, kitas – egzaminuojamąjį moksleivį. Mokytis kartu yra smagiau, o be to tai gali sutaupyti šiek tiek laiko.
  5. Jei jaučiate, kad prieš egzaminą kyla didžiulė įtampą tiek jums, tiek jūsų vaikui. Galite kartu pasimokyti atpalaiduojančio kvėpavimo. Kai iškvėpimas yra ilgesnis už įkvėpimą. Pasiklausykite kartu raminančios muzikos. Raminančiai veikia ir visos vonios procedūros.
  6. Su gerai besimokančiu ir labai bijančio egzamino vaiku aptarkite planą B. O kas bus jei neišlaikys egzamino? O kas toliau? Gyvenimas nepasibaigs. Aptarus planą B, ramiau siekti plano A. Jei jaunuolis susižavės planu B, skatinkite  siekti užsibrėžtų tikslų.
  7. Pamokykite jaunuolį kosmonautų pratimo. Jei prieš egzaminą kils didžiulis nerimas ir atrodys, kad nieko neprisimeni reikia nustoti kvėpuoti tol, kol bus nebeįmanoma išbūti. O tada jau imti kvėpuoti ramiu ritmu. Tada smegenims ima trūkti deguonies ir bus galima ramiau susidėlioti mintis. Būtų gerai šį pratimą pasipraktikuoti namuose, kad jaunuolis nepersistengtų. Išmokus valdyti kvėpavimą, galima nuraminti kūną ir nuraminti mintis.       

Sėkmės ruošiantis ir laikant egzaminus kartu su vaikais.


Vaiko emocinis intelektas. Psichologė Vitalija Mikutaitienė


Kodėl vaikui svarbus emocinis intelektas? Kuo vaiko EQ skiriasi Nuo IQ?

Kuo vaiko aukštesnis emocinis intelektas tuo jis geriau pažįsta savo emocijas, norus ir tikslus, geba lengviau prisitaikyti prie kintančių situacijų, lengviau sprendžia konfliktines situacijas su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. O IQ nurodo asmens intelekto lygį, lyginant su to paties amžiaus grupe. Aukštesnio IQ vaikų turtingesnis žodynas, geresnis erdvinis mąstymas, atmintis, pasižymi geresniais matematiniais ir loginius gebėjimais. Tačiau jei vaiko žemas EQ, jis gali nesugebėti pademonstruoti savo aukšto IQ ir mokytis prastesniais pažymiais, nei tas vaikas, kurio emocinis intelektas aukštesnis, o IQ žemesnis. Kas labiausiai tikėtina aukštesnio EQ vaikai jaučiasi gyvenime laimingesni ir sėkmingesni. Emocinis intelektas auga kartu su patirtimi ir aukščiausias būna 35-44 metų, o IQ dažniausiai yra stabilus.

 

Ar tikslinga kalbėti apie vaikų emocinį intelektą , jei vaikai- iš prigimties egocentriški? Kodėl?

Labai tikslinga kalbėti apie vaikų emocinį intelektą 3-5 vaikų gyvenimo metais, kadangi vaikai yra labai egocentriški. Vaikai nori ir natūraliai galvoja, kad visas pasaulis sukasi apie juos, kad visi žaislai gali būti jų. O tam, kad vaikas gautų norima daiktą, jis gali kąsti, mušti, spirti. O mes juos iš karto ir mokome, kad draugui skauda, matai jis verkia, jam liūdna. Natūraliai vaikai daug greičiau susiranda draugų, jei išmoksta atpažinti kitų vaikų emocijas, arba išmoksta sukontroliuoti savo pyktį. Juk niekas nenori draugauti su nuolat rėkiančiu ir pykstančiu vaiku.

 

Vaiko emocinis intelektas priklauso nuo genetikos?

Mokslininkai į šį klausimą atsako skirtingai. Vieni teigia, kad emocinis intelektas priklauso prie stabilių asmenybės savybių, kurias šiek tiek gali įtakoti tėvų auklėjimas ir socialinė aplinka, o kiti sako, kad emocinį intelektą galima ir reikia lavinti nuo mažumės ir tai visiškai nepriklauso nuo genetikos. Mano nuomone, vaikų mokinimas atpažinti, priimti ir valdyti savo ir aplinkinių emocijas tik padės vaikams geriau jaustis ir jiems bus lengviau prisitaikyti prie skirtingų aplinkų (namų, darželio, mokyklos ir kt.)

 

Vaiko emocinio intelekto ugdymas skirtingais amžiaus etapais skiriasi? Kaip?

Svarbiausia nuoseklus ir nuoširdus tėvų elgesys su vaikais. Tėvai turi kalbėtis su vaikais apie savo jausmus, mokyti juos spręsti problemas. Tėvai neturi stengtis būti tobuli, be neigiamų emocijų ar jokių problemų, nes geriausias mokymas savo pavyzdžiu. Didžiausia dėmesį ikimokykliniame amžiuje reiktų skirti emocijų pažinimui, pykčio, liūdesio baimių priėmimui ir suvaldymui. Mokykliniame amžiuje – empatija, problemų sprendimas, tikslų kėlimas ir gebėjimas priimti skirtingas nuomones.

 

 

Užaugo daugybė kartų, kurių tėvai nežinojo apie emocinį intelektą. Ar tai prarastos kartos? Kodėl?

Jei tos kartos užaugo, gyveno ir neturėjo bendravimo ar psichologinių problemų, vadinasi tai nėra prarastos kartos. Emocijos, bendravimas, empatija visada buvo, tik gal nebuvo to mokomasi specialiai. Ir dabar dar tenka sutikti jaunuolių, kurie nesugeba įvardinti kokius jausmus jaučia, o išsako tik vieną jausmą – įtampa/stresas. Vyrams labiau priimtiniau kalbėti apie fizinius pojūčius, kaip įtampa pečiuose, spaudimas krūtinėje.

 

Nuo kada galima pradėti ugdyti vaiko emocinį intelektą?

Natūraliai emocinį intelektą imame lavinti kai kūdikis ima stebėti veidus, šypsenas. Jau pusantrų metų vaikas bando paguosti verkiančią mamą. Vaikas gali glostyti, raminti, nešti saldainį arba barti ir mušti, priklausomai nuo to kaip yra pats raminamas, kai verkia. Daugiausia dėmesio EQ lavinimui reikia skirti tada, kai  vaikas ima kalbėti. Dažnai tėvai nebegali patenkinti vaiko visų norų čia ir dabar. Tarkime, jei vaikas nori ledų, o namie jų nėra. Mums suaugusiems yra aišku, kad galima palaukti ir ledus valgyti kitą dieną. O jei vaikas nori, ir negauna jis supyksta arba liūdi. Išgirsdami ir priimdami vaiko norus, įvardydami jo jausmus, parodome, kad mums svarbus vaikas ir jo norai. Taigi labai tikėtina, kad ne iš karto, bet palaipsniui vaikas išmoks palaukti, gebės priimti aplinkinių žmonių norus ir išmoks susitarti.

 

Jei mama savo vaiką jaučia geriausiai, galbūt ir vaiko emocinį intelektą ji gali ugdyti intuityviai, nesivadovaudama jokiomis specialiomis metodikomis? Kodėl?

Žinoma, kad mama jaučia savo vaiką geriausiai. Tik ar visos mamos užaugo namuose, kur buvo galima neslėpti savo blogų emocijų (pykčio, liūdesio, gėdos), kad galima išbūti su šiomis emocijomis. Ar buvo kalbama, kad galima vienu metu išgyventi kelis jausmus, kaip pyktį ir  meilę.

Teko bedrauti su viena mamyte, kuri pasakojo, kad jos tėvai nemylėjo ir ji pati nemoka mylėti savo vaikų. O meilę vaikui suprantama, kaip maisto davimas, gražiai rengimas ar žaislų pirkimas. Jei mamos aukštas EQ, tai tikėtina, kad ir jos vaikai turės pakankamai aukštą EQ. Jei mamos žemas EQ, tai mama pirmiausia nesupras vaiko jausmų ir tuo labiau negalės padėti susitvarkyti vaikui su neigiamais jausmais, kaip baimė, pyktis, liūdesys, kaltė, gėda.

 

Kokiomis priemonėmis ir metodais naudojasi specialistai ugdydami vaikų emocinį intelektą?

Emocinio intelekto lavinimui tinka visos emocijų lėlytės, veidukai su skirtingomis emocijomis, taip pat gyvūnai, vaizduojantys skirtingas būdo savybes. Galima naudoti ir įvairias korteles, kur pavaizduotos skirtingos situacijos ir žmonių reakcijos. Mokyti vaikus atsipalaiduoti tinka pratimas – „ežiukas“. Kai pradžioje vaikas turi susiriesti į mažą, mažą kamuoliuką, kad pajustų įtampą, o paskui gali išsitiesti- atsipalaiduoti. Pykčio valdymui, galima piešti ugnikalnį. Vaikui aiškiname, kad pyktis kaupiasi mumyse ir jį galima pastebėti daug anksčiau, kad nereiktų sprogti.

 

Tradicinėje pedagogikoje (valstybinėse ugdymo ir mokymo įstaigose) daug dėmesio skiriama emociniam vaiko intelektui? Kodėl?

Emocinis intelektas labai glaudžiai siejasi su vaikų elgesiu. Vaikai, mokėdami atpažinti ir įvardinti tikruosius savo ar draugų jausmus, geriau geba susitarti tarpusavyje be muštynių ir patyčių. Vaikai labai dažnai klaidingai interpretuoja draugų veiksmus dėl egocentrinio mąstymo. Tarkime draugas nepasisveikino ryte, tai vaikai gali galvoti, kad draugas ant jo pyksta ir nebenori draugauti. O nepasisveikinimo priežastys gali būti pačios įvairiausios.

 

Kokiomis būdo savybėmis (būdo bruožais) pasižymi aukšto EQ vaikai?

Aukšto EQ vaikai yra lengvai bendraujantys tiek su kitais vaikais tiek su suaugusiais. Jie moka prisitaikyti prie esamos aplinkos ir užimti lyderio poziciją. Šie vaikai dažniausiai būna geros nuotaikos, optimistiškai žvelgiantys į gyvenimą. Gali būti mėgstantys tarpininkauti tarp konfliktuojančių pusių. Gali būti užjaučiantys ir padedantys silpnesniems arba kaip tik gebantys išsireikalauti sau privilegijų. Kartais su aukštu EQ eina ir gebėjimas manipuliuoti suaugusiais ar kitais vaikais.

 Kokie požymiai rodo, kad artimiesiems laikas susirūpinti dėl pernelyg žemo vaiko EQ?

Darželyje - agresyvumas, dideli pykčio priepuoliai,  negebėjimas valdyti emocijų (ilgas verkimas), nesutarimai su kitais vaikais. Mokykloje – patiriamos patyčios arba nuolatiniai konfliktai su bendraamžiais ir mokytojais. Jei matote, kad vaikui reikia pagalbos ir jau patys nežinote, kaip padėti, geriausia kreiptis į specialistus pagalbos.


 Vaikas kandžiojasi. Ką daryti? Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Vaikai paprastai kandžiojasi iki dviejų ar dviejų su puse metų. Vaikai gali kandžiotis dėl kelių priežasčių: kai dygsta dantys, jiems niežti ir kąsdami kasosi; pasaulį vaikai pirmiausia pažįsta per burną, todėl kandimas irgi yra bandymas tyrinėti; vaikai, kąsdami komunikuoja – išreiškia savo nepasitenkinimą, kažkokį norą, nes kalbėti aiškiai dar gali nemokėti. Vaiko kandžiojimas gali nesiliauti, jei jis kąsdamas pasiekia savo tikslų, pvz.: atkreipia mamos dėmesį ar iš kito vaiko atima žaislą.

Pirmiausia ko nedaryti, kai vaikas kanda:

·         Neignoruoti. Ignoruojamos elgesio problemos savaime nesibaigia.

·         Nesijuokti. Juoką vaikas gali suprasti kaip kandžiojimosi palaikymą. Jei mama ar tėtis juokiasi, vadinasi aš smagiai  padariau.

·         Nepalaikyti tokio elgesio. Nesidžiaugti, kad Jūsų vaikas toks mažas, o moka už save pakovoti arba vaikui įkandus jį sudrausminti, o ne duoti norimą daiktą ar malonų dėmesį.

·         Nekąsti atgal. Smurtas gimdo smurtą. Pirmiausia mes auklėjame vaiką savo pavyzdžiu, o kandimas atgal yra netinkamas pavyzdys..

·         Neliepti vaikui įsikąsti sau. Stiprios emocijos apimtas vaikas gali nepajusti skausmo ir įsikąsti pernelyg skaudžiai.

Ką galima daryti:

·         Rimtu veidu (tai reiškia, kad nė lūpų kampeliu nesišypsome) pasakome, kad “Skauda. Mes nesikandžiojame!”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją;

·         Vaikas turi sulaukti neigiamos pasekmės. Vaikas kandžiojasi – turi palikti žaidimų aikštelę, nebežiūrėti filmuko ar nebežaisti su kitais vaikais.

·         Padeda, jei vaikas gauna “kanduką” – kažką, ką galėtų kandžioti (pvz.: pykčio apyrankę, mažą pagalvėlę);

·         Reikia atidžiai stebėti vaiką ir pamačius, kad jis nori kąsti – perspėti, kad gali kąsti obuolį, morką, bet ne kitam žmogui.

·         Lavinti vaiko kalbą. Paprastai kandžiojasi tie vaikai, kurie nemoka žodžiais išsakyti savo norų.


Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje. Psichologė Gintarė Jurkevičienė



1. Kodėl svarbu tinkamai paruošti vaiką mokyklos ar vaikų darželio lankymui? Kada ir kaip tai daryti?

 1. Vaiko pasiruošimas mokyklai prasideda nuo paruošiamųjų pamokėlių, kurios priklausomai nuo mokyklos vyksta dar vasarą. Jų metu vaikas susipažįsta su būsima mokytoja, klasės draugais, klase ir būsima aplinka, todėl rugsėjo pirmą jau jam būna ramiau. Taip pat pasiruošimas yra mokyklinės uniformos, kuprinės ir kirų reikalingų priemonių įsigijimas. Naudinga su vaiku tėvams pasidalinti savo prisiminimais apie pirmąją dieną mokykloje. Svarbu vaiko negąsdinti, nesakyti, kad jau baigėsi jo katino dienos, neperduoti savo baimių ir nerimo. Vaikui girdint apie būsimą mokyklą ir mokytoją reikėtų atsiliepti tik teigiamai. Darželiui vaiką paruošti yra sunkiau, nes vaiko amžius ir patirtis neleidžia dar vaikui visko suprasti. Be to, kiekvienas žmogus situacijas išgyvena skirtingai ir tėvai negali visiškai tiksliai ir teisingai paaiškinti vaikui, ką reiškia lankyti darželį. Svarbu pradžioje vaikui tik aprodyti darželio teritoriją, parodyti būsimą auklėtoją, galbūt trumpam užsukti į darželio ar grupės patalpas. Pirmomis dienomis vaiką reikėtų palikti tik kelioms valandos. Visada paaiškinti, kad išeinate ir pasakykite kada grįšite. Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje užtrunka nuo kelių dienų iki pusės metų. Reikėtų stebėti vaiką ir prireikus suteikti emocinę paramą.

 

2. Su kokiais išgyvenimais, vidinėmis dvejonėmis susiduria vaikas vykstant šiems pokyčiams gyvenime?

 2. Vaikas pradedantis lankyti mokyklą išgyvena dvejopus jausmus; jam smalsu ir įdomu, kas jo laukia, paprastai septynerių metų vaikai nori mokytis, todėl jį domina ir pažinimo veikla klasėje. Jam jau norisi bendrauti su bendraamžiais. Dažniausiai vaikai laukia pertraukų, kad galėtų laisvai pažaisti ir paplepėti. Taip pat pirmokėliui smagu tapti labiau savarankišku, didesniam: nebereikia miegoti pietų miego, valgyti reikia eiti į kitą patalpą arba net pats gali nusipirkti bandelę. Tačiau iš kitos pusės vaikui neramu ir nesaugu. Kaip ir bet kuriam suaugusiam žmogui pradėjus dirbti naujam darbe, nes nepažįsti kolegų, nežinai galiojančių taisyklių ir pan. Darželinukui adaptuotis yra sunkiau, ypač jei jis visą laiką būdavo su mama. Toks vaikas jaučia pačius įvairiausius jausmus: baimę, kad jo neateis pasiimti, pykti ant tėvų, kad jį paliko, liūdesį, nes mamos nėra šalia bei norą apžiūrėti naujus žaislus. Taipogi darželinuko jausmai labai priklauso nuo mamos jausmų ir nusiteikimo, jei mama ramia širdimi palieka vaiką ir yra užtikrinta, kad vaikui darželis yra naudingas ir reikalingas, toks vaikas jaučiasi ramiau, o jei mama labai jaudinasi, ašaroja, palikdama vaiką grupėje, tai vaikas jaučia jos nerimą ir pats tampa nervingesnis.

 

3. Kokie požymiai rodo, kad adaptacija vaikui nėra lengva? Kaip jam padėti prisitaikyti?

 3. Normalu, kad vaikas po kelių savaičių darželyje ar mokykloje išreiškia nenorą eiti į ugdymo įstaigą. Namie visada saugiau ir ramiau. Pradinis entuziazmas išblėsta ir lieka supratimas apie kasdienes pareigas darželyje ar mokykloje. Reikėtų adaptacijos metu atidžiau stebėti vaiką, jo emocijų ir elgesio pokyčius, jo miegą ir valgymą, fizinę sveikatą. Labai dažnai vaikas iš streso prasideda galvos ar pilvo skausmai, pakyla temperatūra, vaikas gali pradėti vemti ar viduriuoti, atsirasti tikų. Svarbu, kad tėvai nespaustų vaiko kuo geriau mokytis ar kuo greičiau susirasti draugų darželyje. Vaikas negali nuolat būti laimingas ir linksmas, reikia leisti vaikui ir paliūdėti ir papykti. Sukurkite namuose saugią atmosferą, kad vaikas pats norėtų pasipasakoti apie iškylančias problemas, nes dažnas paklaustas vaikas kaip sekasi mokykloje ar darželyje atsako – gerai, nors kūno kalba signalizuoja ką kitą. Nebijokite mokytojos ar auklėtojos paklausti kaip sekasi vaikui adaptuotis, nes gali būti, kad vaikas vienaip elgiasi prie mamos ar tėčio, o likęs vienas nusiramina ir eina žaisti ar bendrauti su kitais vaikais.

 

4. Kaip atsisveikinti su vaiku darželyje (ar net pirmokėliu), jei jis apsipila ašaromis ir sako norintis tik namo?

 4. Atsisveikinimas turėtų būti trumpas, nes kuo ilgiau trypčiosite, tuo vaikui bus liūdniau. Labai gerai yra turėti sutartą visada tą patį atsisveikinimą, pvz.: apsikabinimą ir pabučiavimą. Niekada nepalikite vaiko, nepranešę, kad išeinate. Pasakykite vaikui kada ateisite jo pasiimti, nusišypsokite ir palinkėkite geros dienos. Galite įdėti vaikui kažkokį saugumą užtikrinantį daiktą, kad jis jaustųsi ramiau arba skanėstą, kad galėtų pasidalinti su kitais vaikais. Aišku jei, tai leidžia įstaigos taisyklės. Svarbu tėveliams patiems neapsiašaroti ir neperduoti savo jaudulio vaikui. Pasitikėkite savo vaiku, atėjo metas jam pačiam tvarkytis su savo gyvenimo iššūkiais.

 

5. Ar po vasaros, ar kitų atostogų taip pat reikia prisitaikyti prie ugdymo įstaigų iš naujo? Kada pasiruošti (anksčiau keltis, anksčiau gultis ir pan.)?

 5. Po ilgų atostogų vaikai būna išsibalansavę ir išsimušę iš ritmo, bet paprastai per kelias savaitėles įsivažiuoja. Suaugusiam po ilgesnių atostogų sunku yra grįžti į darbą, tai ir vaikams reikia laiko sugrįžti į mokslo metų vėžes. Per atostogas reikia atostogauti, o negalvoti apie būsimus darbus ar jiems ruoštis. Juolab, kad tėvai vaiko dienotvarke turėtų rūpintis ir per atostogas, kad vaikas nemiegotų iki pietų ir nenaktinėtų. Pradedančiam darželinukui svarbu pasimokyti užmigti be čiulptuko, gamtinius reikalus atlikti ant puoduko, išmokti gerti iš puodelio ir pačiam pavalgyti. Savarankiškesniam vaikui bus lengviau adaptuotis darželyje. 


Vaikų stresas. Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1. Ar stresas nėra tik suaugusiems būdinga problema?

1. Stresas, nerimas ir įtampa nėra tik suaugusių žmonių problema. Nors tėvai dažnai linkę galvoti, kad jų vaikai problemų neturi ir nėra ko jiems stresuoti. Įsitempę, nerimaujantys tėvai savo emocijas perduoda vaikams. Dar kiekvienas vaiko raidos etapas kelia tam tikrus iššūkius, kuriuos turi įveikti vaikas. Be to, šiuolaikiniai tėvai iš savo vaikų reikalauja labai daug, kas ir padidina vaikų nerimo lygį.

 

2. Kokio amžiaus ir kokiose situacijose vaikai dažniausiai patiria stresą?

2. Vaikai stresui yra mažiau atsparūs nei suaugę žmonės. Jų turima gyvenimiška patirtis ir problemų sprendimo įgūdžiai nėra pakankami susidoroti su dideliu ar užsitęsusiu stresu. Stresas yra bet koks gyvenimiškas įvykis, kuris žmogaus suprantas kaip grėsmingas, o vaikui grėsmingas gali atrodyti bet koks gyvenimo pasikeitimas, pvz.: išsikraustymas į naują butą, nakvynė pas senelius be mamos, baldų namuose perstumdymas. Vieni vaikai yra labiau atsparūs stresui, o kiti mažiau.

 

3. Kokie požymiai rodo, kad vaikas patiria stresą?

3. Pasikeitęs vaiko elgesys, pvz.: aktyvus vaikas tampa vangus, linksmas vaikas pradeda dažnai verkšlenti; gali pasireikšti pykčio priepuoliai, nenoras daryti įprastus dalykus, baimė atsiskirti nuo mamos ar tėčio. Dažnai vaikų patiriamą stresą išduoda fiziniai simptomai: be priežasties užkylanti temperatūra, pilvo ar galvos skausmai, sutrikęs virškinimas, miegojimas ir valgymas. Daugiau streso patiriantys vaikai dažniau serga.

 

4. Tikriausiai pirmas didelis stresas vaikams yra atsiskyrimas nuo mamos, kai tenka keliauti į darželį? Kokio amžiaus vaikams geriausia jį pradėti lankyti ir kaip padėti savo mažyliui?

4. Psichologai rekomenduoja vaiką į darželį išleisti ne anksčiau trejų metų, nes iš tiesų vaikui išėjimas į darželį yra nemenkas iššūkis, o padėti tėvai vaikui priprasti darželyje gali keliais būdais: patys būdami tvirti dėl savo apsisprendimo vaiką leisti į ugdymo įstaigą; nerodyti vaikui savo nerimo; papasakoti kaip viskas vyks vaikui ir kada ateisite jo pasiimti; jei yra galimybė su vaiku, dar prieš pradedant lankyti darželį, pasivaikščioti po darželio teritoriją; nepalikti vaiko grupėje neatsisveikinus su juo; pirmas dienas vaiką palikti tik kelioms valandoms ar pusei dienos; per ilgai neužsibūti su vaiku grupėje, nes vaikui atsisveikinimo procesas yra skausmingas; visada sutartu laiku ateikite pasiimti vaiko.

 

5. Ar pradėję lankyti mokyklą vaikai taip pat patiria stresą? Kaip padėti mokyklinukui? O gal tokio amžiaus vaikai jau pakankamai brandūs patys tvarkytis su stresu?

5. Pradėti lankyti mokyklą vaikui taip pat yra stresas, gal kiek mažesnis nei išeiti į daželį bet visgi stresas. Juk ir suaugusiam žmogui sunku būna išeiti į naują darbą, nes naujas kolektyvas, vadovas, nauji reikalavimai. Vaikai yra skirtingi ir vieni į mokyklą iškeliauja visikai brandūs mokytis ir susidoroti su mokyklinėmis problemomis, o kitiems reikia daugiau tėvų pagalbos. Padėti galite papasakodami apie tai kas vyks mokykloje, pasidalindami savo prisiminimais apie pirmąsias mokslo dienas. Svarbiausia negąsdinti vaiko, kad baigėsi jo katino dienos ir nespausti iškart siekti kuo aukštesnių rezultatų.

 

6. Jei tėvams tenka skirtis,  kaip tai daryti kuo neskausmingiau vaikams? Gal iki tam tikro amžiaus verčiau pagyventi vien dėl vaikų, kol jie taps brandesni ir lengviau išgyvens šį išbandymą?

6. Gyvenimas kartu tik dėl vaikų yra blogas sprendimas. Dažniausiai jis maskuoja pačių tėvų baimes gyventi atskirai, o vaikui yra žalingas. Vaikai nėra kvaili, jie puikiai jaučia namuose tvyrančią atmosferą ir santykius tarp tėvų. Geriau laimingi bet atskirai gyvenantys tėvai, nei kartu, bet nuolatinėje įtampoje. Priėmus sprendimą skirtis, atsižvelgiant į vaiko amžių, reikia jam paaiškinti apie jo laukiančius pokyčius. Svarbu pasakyti, kad abu tėvai ir toliau jį myli, kad jis galės bendrauti su abiem tėvais. Vaikas negali tapti tėvų įkaitu skyrybų dramoje, negalima vaikui girdint blogai kalbėti apie sutuoktinį, nuteikinėti vaiką prie buvusį sutuoktinį ar mėginti papirkti vaiką pramogomis ar žaislais.

 

7. Ar reikia vaikus mokyti atsparumo stresui ar streso valdymo gudrybių, kurios rekomenduojamos stresą patiriantiems suaugusiems? Gal yra specialių patarimų vaikams?

7. Skirtingai nei suaugusiems žmonėms neužtenka vaikus tik išmokyti technikų, padedančių įveikti stresą. Dar reikia mokyti ir problemų sprendimo įgūdžių, o jei vaikas yra nepajėgus susitvarkyti su sunkumais (dėl amžiaus ar kt.) reikia keisti vaiko gyvenimą taip, kad jis nebepatirtų ilgalaikio streso (pvz.: nutraukti darželio lankymą). Jei vaikai nepatiria ilgalaikio streso ar didelių krizių, jie moka patys greitai atsipalaiduoti, panirti į savo vaikišką fantazijų ir žaidimų pasaulį, bet jei vaikas išgyvena užsitęsusį ilgalaikį stresą verta jį pamokinti atsipalaidavimo metodų arba į vaiko dienotvarkę įtraukti atpalaiduojančios veiklos: piešimą, maudymąsi ar žaidimą vandeniu ir kt. Taip pat vaikus raminamai veikia aiški ir pastovi dienotvarkė, ritualų turėjimas bei ramūs tėvai šalia. Yra is specialių relaksacijų, padedančių sumažinti vaikų nerimą, pvz.: galima paprašyti vaiko i pradžių pažygiuoti po kambarį kaip kareiviui arba robotui, o tada sudribti ant kėdės kaip skudurinei Onutei arba iš pradžių ant grindų susisukti į kamuoliuką, kaip daro išgąsdintas ežiukas, o tada įsitiesti ir pasirąžyti visu kūnu kaip tai daro katės. Šiuos pratimus bent pradžioje reikėtų daryti kartu su vaiku.

 

8. Kada dėl vaikų streso reikėtų kreiptis į specialistą?

8. Ilgalaikis stresas yra kenksmingas vaikui, todėl jeigu vaikas išgyvena pokyčius savo gyvenime reikia atidžiau jį stebėti. Jei be fizinių priežasčių sutrinka vaiko miegas, valgymas, nuotaika, atsiranda nepaaiškinami pilvo ar galvos skausmai, reikėtų kreiptis į specialistą. Juk retas vaikas pasako, kad man neramu, man baisu, dažniausiai vaikui stresas pasireiškia per fizinius simptomus, aiškiausiai tai matome, kai pradėjęs lankyti darželį vaikas, pradeda ir dažniau sirgti.

 


Kaip parinkti vaikui darželį?  Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Kokio psichologinio tipo vaikus  specialistai rekomenduoja leisti į lopšelį (iki 3 metų) ir kokio- į darželį ( nuo 3 metų) ?

Psichologai dažniausiai rekomenduoja vaikus pradėti leisti į darželį ne anksčiau trejų – ketverių metų. Paprastai tėvai vaiką išleidžia į lopšelį dėl finansinių priežasčių, nes mamai reikia grįžti į darbą. Į lopšelį gali keliauti tie vaikai, kurie yra ganėtinai savarankiški, kad galėtų pasirūpinti savimi, ekstravertai, kuriems reikia daugiau bendravimo ir aktyvieji, kuriems su aukle ar mama namuose trūksta erdvės veiklai.

Kokiems vaikams geriau augti namuose su aukle?

Namuose su aukle geriau likti tiems vaikams, kurie yra jautrūs ir/ar intravertai. Tokiems vaikams labiausiai tinka namų sienos ir artimi žmonės, o lopšelis jautresniems vaikams gali sukelti įvairius psichologinius ir fizinius negalavimus, pvz.: neaiškius galvos ar pilvo skausmus, mikčiojimą, tikus.

Į ką tėvai turėtų orientuotis rinkdami atžalai darželį – į vaiko gabumus ( juos lavinti ir ugdyti) ar trūkumus (stengiantis juos maksimaliai sumažinti)? Kodėl?

Ikimokyklinis ugdymas turėtų būti visapusiškas, apimti visas lavinimui svarbias sritis. Be to, vaikas ugdymo įstaigoje turėtų jaustis gerai, todėl geriau rinkti darželį pagal vaiko gabumus.

Kokią funkciją (psichologų manymu) turėtų atlikti šiuolaikinis darželis?

Šiuolaikinis darželis turėtų pirmiausia užtikrinti esminius vaiko poreikius: priežiūros (kad vaikas būtų pavalgęs, išsimiegojęs, švarus), saugumo (vaikas turėtų būti saugus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai) ir lavinimo. Labai gerai jei darželis įtraukia į bendradarbiavimą vaikų tėvus ar net kitus bendruomenės narius, atlikdamas suaugusiųjų švietimo funkciją.

Yra tėvų, manančių, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui svarbiausia- ne ugdymo įstaiga, o pedagogas, tiesiogiai dirbantis su vaiku. Ar jie yra teisūs? Kodėl?

Iš esmės taip galvojantys tėvai yra teisūs. Vaikai tikrai nemato darželio sienų spalvos, užuolaidų ar kokio senumo yra linoleumas ar spintelės. Vaikui svarbu šilta auklėtoja, kuri geba prieiti prie vaiko, jį užimti, sudominti, kai reikia nuraminti. Augant vaikui būtų gerai, kad darželio aplinka atitiktų jo mokymosi poreikius, t.y., kad būtų įvairių priemonių pažintinei veiklai, sportui, kūrybai ir pan.

Ko tėvai gali tikėtis iš valstybinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų?

Tėvai iš valstybinės ikimokyklinės ugdymo įstaigos gali tikėtis, kad jų vaikas bus prižiūrimas ir lavinamas pagal numatytas ir daugumai vaikų tinkamas programas, t.y. vaikų priežiūra ir ugdymas yra orientuotas į standartinį vaiką. Tačiau jei jūsų vaikas yra jautresnis, gabesnis, judresnis ar kitaip išskirtinis už standartinį vaiką, dažniausiai valstybinė ikimokyklinė ugdymo įstaiga negalės skirti papildomo dėmesio jūsų vaikui.

Ko tėvai gali tikėtis iš privačių ugdymo įstaigų? Ar visada privati ugdymo įstaiga Lietuvoje  yra geriau už valstybinę?

Iš privačių ugdymo įstaigų tėvai gali tikėtis mažesnių grupių. Taigi  daugiau individualaus dėmesio vaikui. Dažniausiai privačios ugdymo įstaigos labiau stengiasi prisitaikyti prie tėvų prašymų, labiau juos įsileidžia į darželio gyvenimą, parodo kas ir kaip vyksta, bet vėlgi ne visada privati ugdymo įstaiga yra geriau už valdišką. Yra tikrai labai gerų valdiškų ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kur dirbą patyrę ir atsidavę pedagogai. Todėl privatus ar valdiškas darželis dar nieko nepasako apie vaiko ugdymo kokybę.

Ar šiuolaikinių tėvų lūkesčiai atitinka ikimokyklinių įstaigų galimybes?

Retai šiuolaikinių tėvų lūkesčius atitinka ikimokyklinio ugdymo įstaigos, ypač jei tėvai veda pirmą vaiką į darželį. Paprastai tėvai atvedę vaiką į darželį tikisi, kad jam bus skiriama labai daug individualaus dėmesio, tėvams sunku priimti tai, kad grupėje dar 14-19 vaikų, kuriuos taip pat reikia sužiūrėti, padėti apsirengti, pavalgyti, ir pan. Šiuolaikiniai tėvai tarsi nori visą atsakomybę už vaiko auklėjimą atiduoti darželiui, neretai iš auklėtojų reikalauja per daug.

Buvo laikai, kai tėvai rinkdavosi darželį, esantį kuo arčiau namų. Ar tai- pakankamai svarbus motyvas, renkantis darželį XXI a.?

Neretai ir dabar tėvai renkasi tą darželį, kuris yra arčiausiai namų. Taip tėvai sutaupo savo laiko. Visgi prieš užrašant vaiką į ugdymo įstaigą, reikėtų užsukti į ją, pabendrauti su vadovu, apžiūrėti aplinką, panagrinėti darželio ugdymo programą. Renkantis darželį, tėvai mėgsta paskaityti mamyčių forumus, bet ten esanti informacija tikrai ne visada yra teisinga ir nereikėtų ja aklai pasitikėti.

Kokios pasekmės gali būti neteisingai pasirinkus ikimokyklinio ugdymo įstaigą?

Vaikas gali nepritapti ugdymo įstaigoje, jam gali atsirasti psichologinių ar fizinių problemų.

Kokie vaiko elgesio pasikeitimai tėvus gali įspėti apie tai, kad vaikas darželyje jaučia diskomfortą? Kaip turėtų elgtis tėvai, atpažinę šiuos požymius?

Adaptacijos periodu visi vaikai išgyvena diskomfortą darželyje, nes reikia prisitaikyti prie naujų taisyklių, išbūti svetimoje aplinkoje be mamos ir tėčio. Vaiko adaptacija darželyje užtrunka nuo 1 savaitės iki pusės metų. Adaptacijos metu vaiko elgesio pakitimai yra normalu, pvz.: vaikas gali tapti verksmingesnis, piktesnis ar tylesnis. Jei ir praėjus adaptacijos laikui vaiko elgesys išlieka stipriai pakitęs, pirmiausia reikia kalbėti su auklėtojom, kaip jos mato ir vertina vaiko elgesį ir savijautą darželyje. Tada nebijoti pasitarti su specialistais. Nereikėtų numoti ranka į tokį pasikeitusį vaiko elgesį kaip miego sutrikimai (neramus nakties miegas, dažni prabudimai), valgymo sutrikimai, fiziniai simptomai (pvz.: kas rytą vaikas prieš darželį vemia).

 

KOKIAM VAIKUI REKOMENDUOTUMĖTE LANKYTI:

1.     Valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą, dirbančią pagal visuomeninio ugdymo programas? Vaikui, kuris atitinka įprasta raidą, yra pakankamai savarankiškas, ekstraversiškas, komunikabilus, gali išsakyti savo poreikius, nėra pernelyg jautrus. Jei vaikas turi elgesio ar emocinių problemų jam geriau keliauti į privatų darželį, kur galėtų gauti daugiau individualaus dėmesio.

2.     Ugdymo įstaigą, skirtą vaikams su nežymia negalia (kalbos raidos, klausos sutrikimais, regos sutrikimai). Kaip gali paveikti sveiką vaiką buvimas aplinkoje, kurioje dominuoja vaikai su spec. poreikiais? (tėvai kartais sąmoningai „susiorganizuoja“ pažymas, kad tik jiems būtų skirta vieta darželyje). Sveikas vaikas tokiame darželyje gali negauti pakankamai auklėtojų dėmesio, nes kitiems vaikams jo reikia labiau. Tokie vaikai auga empatiškesni, labiau suprantantis kitokius, paslaugesni.

3.     Ugdymo įstaigą, dirbančią pagal Montessori metodiką. Jautresniems, intravertams vaikams.

4.     Ugdymo įstaigą, dirbančią pagal Valdorfo metodiką. Vaikams, kurie yra individualistai, turintys meninių polinkių.

5.     Kokiam vaikui rekomenduotumėte grupes, kurioje dirbama pagal menų ar fizinio aktyvumo programą? Ar verta nuo mažens vaikus orientuotiį vieną ar kitą pusę? Jei vaiko gabumai labai matomi, tada tokį vaiką galima nuo mažumės orientuoti į vieną ar kitą pusę, bet tai neturi būti daroma prieš vaiko valią ir norą. Į fizinio aktyvumo programas įtraukti vaikus, kurie yra judresnį, turi daug fizinės energijos arba kaip tik linkę į liūdnumą, baimingumą, nes fizinė veikla geriausiai pakelia nuotaiką ir savivertę. Į menines programas įtraukti jautrius, meniškos sielos vaikus.

6.     Kokiam vaikui geriausia būtų lankyti dvikalbį darželį? Tokiam vaikui, kuris auga dvikalbėje šeimoje arba jei tėvai planuoja išvažiuoti gyventi į kitą šalį.

7.     Lauko darželis- nauja mada ar būtinybė miesto vaikui? Šiai dienai tai yra mada, bet ta mada naudinga tiems vaikams, kuriems reikia stiprinti imunitetą, būnant gryname ore.


Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu apie vaikus ir paslaptis


1.      Kiekvienoje šeimoje yra dalykų, apie kuriuos nekalbama su svetimais. Ar apie juos turi žinoti vaikas? Kodėl?

 

1. Jeigu nenorite, kad svetimi žmonės sužinotų jūsų šeimos paslaptis, tai geriau jų nepasakokite savo vaikams ir net nekalbėkite apie tai girdint vaikui, pvz.: nesitarkite kur laikyti pinigus arba neapkalbėkite močiutės ar tetos. Tačiau, jei tam tikrus dalykus vykstančius šeimoje norime nuslėpti nors jie yra akivaizdūs, pvz.: kad tėtis girtauja, ir vaikui sakome, kad tokių dalykų negalime pasakoti svetimiems, tai vaikui  užkrauname sunkią naštą. Vaikui paslapties saugojimas yra sudėtinga misija, paveikianti jo emocinę pusiausvyrą. Disfunkcine šeima yra laikoma tokia šeima, kurioje yra slepiamos problemos, o ta šeima, kuri turėdama ir didžiulių sunkumų apie juos kalba, juos sprendžia yra pajėgi užauginti psichologiškai sveikus vaikus.

 

2.      Smalsios bobutės žino, kad jei nori sužinoti, kas iš tiesų vyksta šeimoje, klausk vaiko- jis pasakys tiesą. Ką apie šį informacijos išgavimo metodą mano specialistai? Ar jis visada pasitvirtina? Kodėl?

2. Vaikai iš tiesų atvirai kalba apie tai kas vyksta aplink juos. Jie dar nežino, kad reikia kažką slėpti ar kažko gėdytis, bet nereikia pamiršti, kad pas vaikus iki penkerių metų yra laki vaizduotė. Jie gali kitaip interpretuoti įvykius ar suaugusiųjų žodžius. Dėl to negalima aklai pasitikėti tuo ką sako mažametis vaikas. Be to, kalbant su vaiku galioja ir taisyklė – kaip paklausi, taip ir gausi, t.y.: jei klausit vaiko: „ar tėvai tave muša?“, jis atsakys: “taip, muša“, o jei klausite „ar tėvai tavęs nemuša“, jis atsakys  „taip, nemuša“.

 

3.      Ar vaikas sugeba išsaugoti paslaptį? Kodėl?

3. Paprastai psichologiškai sveikas vaikas nesugeba išsaugoti paslapties. Vaikai iš prigimties yra atviri ir nuoširdūs, jie nori viskuo dalytis ir nesuvokia galimų neigiamų kalbėjimo pasekmių. Jei vaikui pasakysim paslaptį ir akcentuosim, kad tik nesakyk tėveliui ar mamytei, jis būtinai tai pasakys, nes užakcentavimas padeda vaikui informaciją išsaugoti smegenyse.

 

4.      Ar sugebėjimas saugoto paslaptį gali būti siejamas su vaiko  amžiumi? Kaip?

4. Taip, kuo vyresnis vaikas, tuo geriau geba išlaikyti paslaptis, ypač jei dėl paslapties atskleidimo jis galėtų nukentėti. Nutylėti ir meluoti vaikai paprastai pradeda nuo septynerių metų. Tuo metu vaikai jau geba sugalvoti kelias istorijų pabaigas, apgalvoja ką atsakys, jei suaugęs paklaus vienų ar kitų dalykų. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir sugeba viską apgalvoti, o kiti žmonės pakankamai kvaili, kad patikėtų. Jie nepagalvoja, kad mąstymo procesai vyksta ir pas kitus žmones. Tačiau meluojančius vaikus dažniausiai išduoda jų neverbalika.

 

5.      Ar vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos ( Savi žmonės-svetimi žmonės; sava-. svetima aplinka ir pan.) Kaip jis atsirenka?

5. Psichologiškai nepažeistam vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos. Kažkur nuo 8 mėnesio vaikas pradeda atskirti savus ir svetimus žmones. Savi yra tie žmonės, kurios vaikas mato dažnai, kurie juo rūpinasi, o svetimi tie, kuriuos vaikas mato pirmą kartą arba labai retai. Tačiau yra ir labai ekstravertiškų vaikų, kurie greitai susibendrauja su svetimais žmonėmis, drąsiai prie jų prieina, kalba.

 

6.      Ką vaikas dažniausiai yra linkęs informuoti apie šeimos paslaptis?

6. Dažniausiai vaikas informuoja tuos žmones, kurie yra arčiausiai ir kuriais jis pasitiki, tai paprastai būna močiutės, seneliai, tetos, darželio auklėtojos arba mokytojos.

 

7.      Pačiam vaikui svarbu žinoti visus šeimoje vykstančius procesus. Tačiau ar jam išties to reikia? ( Jis lyg ir visavertė šeimos ląstelė, tačiau jo psichika galbūt kažkam dar yra nepasirengusi?) Kodėl?

7. Vaikas turi žinoti tuo procesus vykstančius šeimoje, kurie liečia patį vaiką. Apie pokyčius šeimoje nereikėtų vaikui pasakoti labai anksti, pvz.: planuojate keisti gyvenamąją vietą arba laukiatės kito vaikelio. Ilgas laukimas vaikui sukelia stresą. Dar svarbu vaikui pasakoti jam suprantama kalba, neapkraunant smulkmenomis, atsakant į vaiko klausimus.


8.      Ar tiesa, kad vaikas ne tik girdi apie ką kalbama šeimoje, daug ką jis tiesiog...pajaučia? Kokia tikimybė, kad „kažką jaučiantis“ vaikas apie tai kalbės už namų ribų?

8. Vaikai i tiesų jaučia viską, kas vyksta namuose. Jis pajaučia tėvų nuotaikas, tvyrančius santykius. Kadangi vaikai yra egocentrikai tai dėl sunkumų šeimoje dažniausiai kaltina save. Jei vaikas tik jaučia, kad kažkas ne taip, jis negalės to „kažkas“ papasakoti kitiems. Jis tai parodys savo liūdesiu, baimėmis ar perdėtu aktyvumu.

 

9.      Ar užtenka tėvams apie tai, ko nenorima viešinti tiesiog nekalbėti namuose? Kodėl?

9. Jei tai nėra vaikui matomi ir juntami dalykai, tada užtenka nekalbėti.

 

10.  Kaip suaugę turėtų elgtis, suvokę, jog vaikas žino informaciją, kuri neturėtų išeiti už namų sienų (kalbėtis su juo, aiškinti, ar  apsimesti, kad nieko nesuprato ir laukti, kuo visa tai baigsis) ? Kodėl?

10. Viskas priklauso nuo informacijos ir vaiko amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jam galima aiškinti apie tai, ką galima ir ko negalima aptarinėti už namų sienų, o mažesniems vaikams reikėtų neužakcentuoti, ko negalima sakyti, nes tai gali suveikti priešingai.

11.  Kaip turėtų reaguoti suaugę, suvokę, kad atžala išplepėjo daugiau nei jie norėjo? Ar galima už tai bausti? Kodėl?

11. Mano nuomone, bausti negalima, nes taip skatinsime vaiką meluoti, nutylėti. Taip jis elgsis ir su savo tėvais. Tiesiog vaikui reikia ramiai išaiškinti, kodėl su svetimais žmonėmis negalima apie viską kalbėti.

 

 12.  Vienas iš šeimos narių serga (turi priklausomybių) Suaugę nenori, kad apie tai žinotų vaikas. Kaip elgtis su atžala?

12. Kvaila ir naivu yra tikėtis, kad vaikas nepastebės tokių dalykų. Tikrai pastebės ir jei su vaiku apie tai nekalbėsime, vaikas tokias tėvo ar tėvų problemas interpretuos savaip, pvz.: kaltins save dėl to, kad yra nepakankamai geras ir dėl to tėtis ar mama geria.

13.  Namie yra slaptavietės, apie kuris žino tik šeimos nariai(kur laikomi raktai, pinigai, slaptas įėjimas nelaimės atveju ir pan.). Kaip išaiškinti vaikui, kad tai- neskelbtina informacija?

13. Būtų geriau, kad vaikai tokios informacijos nežinotų, nes ją gali išplepėti nesusimąstydamas apie pasekmes, o jei liepsite labai saugoti tokias paslaptis, tai vaikui kainuos daug pastangų. O aiškinti reikia paprastais žodžiais: kad kitiems negalima sakyti, tam tikrų dalykų, kaip kur laikomi pinigai ar raktai. Tai reikia vaikui pasakyti ne vieną kartą, o vis tai priminti, bet ir ne per daug užakcentuoti.

14.  Mama ir tėtis išgyvena santykių krizę. Kiekvienas atskirai vaikui skiria daug dėmesio. Kokia tikimybė, kad vaikas pajus apie tvyrančią įtampą tarp tėvų? Kokia tikimybė, kad jis neprasitars močiutėms, auklėtojoms ar draugams? Kodėl?

15. Vaikai visada pajaučia namuose tvyrančią įtampą, gali nesuprasti i kur ta įtampa, bet emociškai jausis blogai. Jei vaikas nesupranta kas vyksta, o tik jaučia, kad kažkas šeimoje ne taip, jis to greičiausiai ir nepasakos niekam. Namuose jaučiamą nerimą toks vaikas gali išreikti per netinkamą elgesį ar sveikatos problemas (vėmimas, viduriavimas, neaiškūs skausmai).

 

15.  Kodėl daug vaikų tyli, kai jų šeimoje tėtis smurtauja prieš mamą?

15. Vaikai augdami šeimose, kuriose smurtaujama arba girtaujama, išmoksta trijų pagrindinių gyvenimo taisyklių: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Jiems tampa gėda dėl tėvų elgesio, jie gali bijoti neigiamų pasekmių, jei kalbės apie šeimos problemas. Tokie vaikai dažniausiai gyvena nuolatinėje baimėje, atsiriboję nuo suaugusių žmonių, nes suvokia juos kaip negalinčius padėti.


Psichologė Vitalija Mikutaitienė apie poros santykius

Romantinis įsimylėjimo etapas labai dažnai baigiasi praėjus 1-3 m. nuo bendravimo pradžios. Meilė pereina į prisirišimą. Tada daugelis sako „Man atsivėrė akys“, „Aš buvau apie jį geresnės nuomonės“. Dažniausiai tai nutinka susituokus ar pradėjus kartu gyventi. Šiame gyvenimo etape reiktų vadovautis šiais patarimais, kad kiltų mažiau konfliktų.

  • Galvokite daugiau taip –  „MES“, o ne „aš noriu“, „man reikia“. Labai dažnai romantikai pasibaigus asmeniniai norai ima viršų prieš bendrus poros norus. Nenuvertinkite savo norų, bet ir pagalvokite, kas Jums, kaip porai naudingiau. 
  • Mokykitės „Aš“ kalbos, o ne kaltinkite vienas kitą. Pvz.: „Tu ir vėl šiukšlių neišnešei. Tu tikras tinginys!“ Geriau sakyti – „Aš jaučiuosi labai blogai, kad turiu nuolat priminti apie šiukšles.“ Kartais gali atrodyti, kad tie „Aš“ sakiniai labai ilgi ir nesuprantami, tačiau jais išsakome savo jausmus ir nekaltiname partnerio.
  • Vartokite du stebuklingus žodelius – „Ačiū“ ir „Prašau“. Labai dažnai poros pamiršta tuos žodžius, nes atrodo, kad savaime suprantamas darbų pasidalijimas ir nebereikia nei prašyti nei dėkoti už tai ką daro kitas. Vienai porai teko ilgai įrodinėti, kad vis tik reikia paprašyti parterio, kad išlygintų marškinius, o paskui padėkoti. Tačiau, kai pabandė – džiaugėsi santykių pagerėjimu.
  • Būkite pozityvūs parterio atžvilgiu. Pastebėkite ir pagirkite už gerus darbus už kartu smagiai praleistą laiką.

Kitas porai išbandymo etapas yra vaikų gimimas. Šis laikotarpis pasižymi vaidmenų pasikeitimais, didėjančia atsakomybę, finansinėmis problemomis, rūpesčiais dėl vaikų auklėjimo ir ugdymo. Poros auginančios ikimokyklinio amžiaus vaikus patiria didžiausia emocinį krūvį. Taigi naudinga būtų nepamiršti, kad:

  • Tėvai turi būti vienoje, komandoje o vaikai kitoje. Abu tėvai turi sutarti dėl bendrų vaikų auklėjimo taisyklių. Sutarkite, ką vaikams leisite VISADA, ką KARTAIS, o ko NIEKADA. Pvz.: Visada vakarieniaujame visa šeima kartu. Niekada nekritikuoju partnerio prie vaikų. Vaikams kartais leisite neruošti namų darbų. Svarbiausia, kad šių taisyklių laikytųsi abu partneriai.
  • Gimus vaikams kreipkitės vienas į kitą vardu, o ne „mamyte“, „tėveli“. Poros dažnai džiaugiasi pagerėjusiais lytiniais santykiais, kai vienas kitą ima vėl vadinti vardais.
  • Raskite laiko sau ir savo parteriui. Planuokite laiką, kada pabūsite dviese.

Išgyvenant vidurio amžiaus krizę, naudinga laikytis anksčiau išvardintų patarimų. Taip pat bandykite:

  • Leisti laiką AKTYVIAI. Galite kartu eiti į šokius, važiuokite slidinėti, išbandykite šiaurės lazdas. Pabandykite, tai ko dar kartu nedarėte. Naujas, bendras aktyvus užsiėmimas labai suartina porą ir daro santykius tvirtesnius.
  • Išsakyti savo baimes, liūdesį. Vyrai ir moterys, išgyvenantys vidurio amžiaus krizę, gali jaustis liūdni, kad jų svajonės neišsipildė. Galima bijoti, kad jau viskas kas gero jau įvyko praeityje. Vyrai ir moterys pastebi, kad jų kūnas keičiasi – reikia įdėti daugiau pastangų, kad atrodytų ir jaustųsi gerai. Atsirandantys skausmai gali būt susiję su prasidėjusiomis lėtinėmis ligomis, nesveika mityba ir mažu fiziniu krūviu.

Geriausias patarimas visoms poroms ir visais kritiniais tarpsniais – Kalbėkitės ir mokykitės vienas kitą išklausyti.


Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu "Vaikams apie seksualinius santykius"

1.      Ar šiais laikais tėvai vis dar drovisi su vaikais kalbėti apie seksą?

      1. Šiais laikais dauguma tėvų vis dar drovisi kalbėti apie seksą su vaikais. Nemažai porų ir tarpusavyje gėdijasi kalbėti apie intymius dalykus, o kalbėti apie tai su savo vaikais jiems prilygsta neįmanomai misijai. Tėvai dažnai tokius dalykus palieka savieigai, tikisi, kad patys vaikai susipras kas ir kaip. Neretai tėvai lytinius organus vadina įvairiais išsigalvotais žodžiais, nes drovisi, bet reikėtų vartoti įprastus pavadinimus.

 

2.      Kokią informaciją apie lytinius santykius reikėtų pateikti skirtingo amžiaus atžaloms?

2. Tėvai vaikams turėtų pateikti tik tokią informaciją, kurią vaikas yra pajėgus suprasti. Per daug ar pernelyg vaizdingai pateikta informacija gali vaikui būti žalinga. Auksinė taisyklė kalbant su vaiku apie lytinius santykius  - nepasakyti daugiau nei vaikas klausia. Taigi jei vaikas neklausia, tai nieko ir nepasakojame ir kai paklausia, atsakome tik tiek, kiek vaikas klausia. Taip pat nereikia vaikui meluoti ar išsisukinėti nuo atsakymo, nes kitą kartą vaikas jūsų nebeklaus.

 

3.      Tėvams reikėtų patiems imtis iniciatyvos apie tai pasikalbėti, ar laukti kol atžalos paklaus konkrečių dalykų?

3. Jeigu santykis su vaiku yra geras, tai dažniausiai pats vaikas vienu ar kitu būdu paklausia jam aktualių dalykų. Dirbtinai tokio pokalbio nereikėtų forsuoti, pasitaiko gyvenimiškų situacijų, kurios gali palengvinti tokio pokalbio pradžią, pvz.: pastebėjus, kad vaikas čiupinėjasi savo lytinius organus, galima papasakoti, kad tai jo intymios vietos ir jų rodyti niekam negalima, kad jas čiupinėti galima tik tada kai niekas nemato. Svarbu kalbant intymiomis temomis, kalbėti ramiai, nesigėdijant ir negėdijant vaiko.

 

4.      Ką atsakyti vaikams į klausimą, kada jau galima pradėti lytinį gyvenimą?

 4. Vieno atsakymo į tokį sudėtingą klausimą nėra, bet manau tinkama būtų pasakyti, kad lytinį gyvenimą reikia pradėti tada, kai rimtai bendrauji su tau brangiu žmogumi ir esi pasirengęs prisiimti atsakomybę už galimas lytinio gyvenimo pasekmes, t.y.: pasirengęs auginti vaiką ir tą vaiką galėtum ir norėtum auginti su tuo žmogumi su kuriuo planuoji turėti lytinius santykius.

 

5.      Ar reikia su vaikais kalbėti apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis? Kodėl ir kada?

5. Mano nuomone, apie netradicines seksualines orientacijas reikia kalbėti tada, kai to klausia pats vaikas arba kai gyvenimiškos situacijos iškelia tokius klausimus, pvz.: vaikas pamato du besibučiuojančius vyrus ar moteris ir smalsiai pažiūri į mus. Tada vaikui reikia suteikti informaciją apie tai kas vyksta, bet tik informaciją o ne kažkokias emocijas ar savo kategorišką nuomonę apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones.

 

6.      Ką atsakyti 5-mečiui, kuris paklausia, ką reiškia gėjus ar lesbietė arba kodėl teta kalba vyrišku balsu?

 6. Gėjus ar lesbietė yra žmogus, kuris myli tos pačios lyties žmogų, o teta kalba storu balsu, nes seniau ji buvo vyras. Mano nuomone, reikia sakyti paprastai, trumpai ir aiškiai. Jai vaikui paskui dar kyla papildomų klausimų, tik tada aiškinti plačiau. Gali penkiametė tokiu atveju atsakyti, kad: „tada aš esu lesbietė, nes man patinka mergaitės, o berniukai yra kvaili“. Tokio pareiškimo tėvai neturėtų priimti rimtai, tai tik atspindi vaiko amžiui būdingą mąstymą.

 

7.      Ar vaikui pateikus informaciją apie skirtingas seksualines orientacijas jis nepasimes, kas jis pats yra? Kur kas paprasčiau galvoti, kad šeima visada yra vyras ir moteris, kad vyrai visada atrodo kaip vyrai, o moterys kaip moterys.

7. Iš tikrųjų pirmoji vaiko identifikacija ir yra su lytimi, t.y.: aš berniukas, berniukai turi trumpus plaukus ir mėgsta žaisti su mašinytėmis. Sveikai vaiko raidai tokia identifikacija yra naudinga. Paprastai vaikai orientuojasi gyvenime ne pagal tėvų kalbas, bet pagal jų darbus ir gyvenimo būdą. Svarbu ir aplinka kurioje gyvena vaikas, t.y. kokias šeimas aplinkui mato kasdien, todėl vienas ar kitas pokalbis vaikui dažniausiai didelės painiavos nesukelia.

 

8. Kokių dalykų, susijusių su seksu ar seksualine orientacija, su vaikais nederėtų aptarinėti?

 8. Kalbant su vaiku reikia atsiminti, kad jis yra vaikas ir kad jam reikia tik tiek informacijos, kad būtų atsakyti į jo rūpimą klausimą. Nepamirškite, kad kalbate su savo vaiku, o ne su draugu. Nederėtų pasakoti apie savo intymų gyvenimą, net jei jūsų vaikas jau yra suaugęs. Vaikai tokios informacijos nenori žinoti. 


Psichologės Gintarė Jurkevičienės interviu apie vaikus ir augintinius

1.      Į ką reikėtų atkreipti dėmesį perkant augintinį vaikui, kad jie būtų geriausi draugai? (kalbant apie normalios raidos vaikus)

1. Reikėtų atsižvelgti ar vaikas nėra alergiškas kokiems nors gyvūnams, kiek vaikui metų bei kokiomis savybėmis pasižymi augintinis, kurį planuojate įsigyti. Tarkim renkantis šunį, vienos jų veislės labiau sutaria su vaikais, o kitos vaikų pakęsti negali. Jei vaikas jau išsako savo norus, reikėtų atsižvelgti ir į juos, pvz.: jei vaikas svajoja apie kačiuką, o jūs nuperkate šunį, tai nereikia tikėtis, kad jis tuo šuniu labai džiaugsis. Naudinga perkant gyvūną yra ir pagalvoti apie vaiko asmenines savybes. Šuo tinka tiems, vaikams, kuriems reikia padidinti fizinį aktyvumą ar sumažinti prislėgtas nuotaikas, o katė ar žuvytės tinka nerimastingiems vaikams, nes veikia raminamai.

2.      Kokio amžiaus turėtų būti sulaukęs vaikas planuojant įsigyti naminį gyvūnėlį?

2. Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, vis tiek gyvūną perkate labiau sau, nes pagrindinis rūpestis už gyvūno priežiūra tenka tėvams. Retas vaikas be priminimo savarankiškai rūpinasi gyvūnu. Todėl reikia labiau įvertinti savo galimybes skirti laiką ir dėmesį gyvūnui, o ne vaiko norus jį įsigyti. Gyvūnas nėra žaislas vaikui ir vien vaiko vienkartinis noras auginti gyvūnėlį nėra pakankamas pagrindas įsigyti naują šeimos narį. Vaiko pasirengimą įsigyti šunį galima patikrinti taip: savaitę laiko vaikas turi eiti  į lauką ryte ir vakare taip tarsi jis vedžiotų šunį. Po savaitės ir vaikui, ir tėvams tampa aiškiau kiek vaikas yra pasiruošęs rūpintis augintiniu.

3.      Kokius gyvūnus patartumėte auginti skirtingo amžiaus vaikams?

3. Manoma, kad vaikams iki penkerių metų labiau tinka auginti katę, nes ši moka pasislėpti, apsiginti nuo pernelyg įkyraus vaiko dėmesio, o šunį geriausia įsigyti, kai vaikui sueina 5-7 metai. Paprastai žuvytės, vėžlys ar įvairūs graužikai vaikams įdomūs pasidaro tik nuo septynerių metų, nes su jais negalima pažaisti ar pavedžioti už pavadėlio.

4.      Kas turėtų būti atsakingas už gyvūno priežiūrą šeimoje?

4. Prieš įsigyjant gyvūną, reikėtų susitarti kas ir kaip rūpinsis augintiniu. Visgi pagrindinė priežiūra atitenka tėvams. Vaikui reikia priminti, kad gyvūną reikia ir pašerti, ir pagirdyti bei per daug neniurkyti.

5.      Ko namuose auginami gyvūnai moko vaikus? Kokių privalumų tai teikia?

5. Gyvūnai namuose vaikus pirmiausia moko meilės ir pagarbos gyviems padarams, kad bet kokį gyvą padarą reikia saugoti, kad skriausti negalima jokio sutvėrimo. Taip pat mokina atsakomybės, kantrybės, švelnumo. Aišku viso to vaikas išmokta, jei šeimoje suaugę žmonės tinkamai rūpinasi gyvūnu, patys jo neskriaudžia.

6.      Ar gali augintiniai padėti įveikti tam tikras vaikų baimes? Kokias?

6. Ir taip, ir ne. Paprastai gyvūnai vien savo buvimu vaikus veikia raminamai, mažina jų nerimą. Tačiau jei vaikas paniškai bijo šunų, o jūs nuperkate mažą šuniuką, kuris loja, visur lipa ir dar kanda, gali būti, kad vaikas dar labiau pradės bijoti šunų. Stiprios vaikų baimės turi būti įveikiamos palaipsniui, t.y.: iš pradžių stebint paveikslėlius su šunimi, žiūrint filmukus, parke pastebint kitų vaikų elgesį su šunimis, paglostant suaugusį šunį, kuris nedaro staigių judesių ir pan. Gyvūnas namuose gali padėti vaikui įveikti buvimo vienam namuose arba miegojimo vienam baimę, nes jis jau nebėra vienas, o būna kartu su augintiniu.

7.      Kokiais atvejais augintinis gali tapti labiau kliūtimi, iššūkiu nei draugu?

7. Augintinis gali tapti kliūtimi, jei jis buvo įsigytas gerai neapsvarsčius savo gyvenimo būdo ir galimybių tą gyvūną laikyti, pvz.: įsigyjate šunį, o patys dažnai nebūnate namie, daug keliaujate. Tada kenčia ir šuo ir jūs kas kart galvodami kur jį padėti. Taip pat nereikia pasiduoti vaiko prašymui įsigyti gyvūną, jei pats jo kategoriškai nenorite, nes vis tiek gyvūnas gyvens jūsų namuose.

8.      Ką patartumėte tėvams, jei augintinis nepripažįsta vaiko kaip šeimininko, nors vaikas gerai su juo elgiasi ir netgi labai myli?

8. Tėvams patarčiau tokiu atveju auklėti ir dresuoti gyvūną, kad jis tinkamai elgtųsi su vaiku. Ne kiekvienas gyvūnas gali būti vaiko draugas, bet gyvūno agresija prieš vaiką neturi būti pateisinama.

9.      Kokiais atvejais vaikas gali skriausti savo augintinį? Kaip tuomet reikėtų elgtis tėvams?

9. Vaikas gyvūną gali skriausti dėl kelių priežasčių: iš nežinojimo kaip reikia elgtis su gyvūnu; kopijuodamas suaugusiųjų elgesį su gyvūnais; išliedamas savo sukauptą pyktį ant mažesnio ir negalinčio apsiginti arba iš pavydo, kad tėvai skiria dėmesį gyvūnui, o ne jam. Tėvai tokiais atvejais turėtų pirmiausia patys tinkamai elgtis su gyvūnu, aiškinti, kad visiems gyviems padarams skauda, jei juos skriaudžiame, mokinti vaiką, kaip reikia gyvūną glostyti, pakelti ir pan. Jei tėvai pastebi, kad vaikas specialiai skriaudžia gyvūną, reikia  pagalvoti apie galimas tokias vaiko elgesio priežastis (užslėptas vidinis pyktis, dėmesio trūkumas) ir jas koreguoti.

10.  Kaip mažam vaikui reikėtų paaiškinti jo mylimo augintinio mirtį? Ar galima tiesiog pameluoti ir pasakyti, kad gyvūnas tiesiog pabėgo pro duris ir neaiškinti mirties fakto?

10. Bendraujant su vaiku, reikia stengtis nemeluoti, nes melas visada anksčiau ar vėliau paaiškėja. Apie gyvūno mirtį reikia kalbėti paprastai, vaikui suprantama kalba. Tiesiog pasakyti, kad gyvūnas numirė, nukeliavo į dangų ir jam dabar bus labai smagu iš viršaus stebėti savo draugą. Jei vaikui kyla daugiau klausimų, atsakykite į juos.

11.  Ar tinka laikyti augintinį šeimoje, kurioje auga psichinę negalią turintis vaikas? Kodėl?

11. Jei šeimoje auga, vaikas su psichine negalia, augintinis gali būti labai naudingas, jis gali tapti geriausiu vaiko draugu ir mokytoju. Tik reikia atsižvelgti į vaiko sutrikimo ypatumus ir tinkamai parinkti gyvūną.

12.  Kokios naudos tokiam vaikui gali teikti naminis gyvūnėlis?

12. Vaikui su psichine negalia augintinis gali suteikti ramybę, džiaugsmą, meilę ir draugystę, ko tokie vaikai gali nesulaukti iš savo bendraamžių. 


Savaitgalinis tėtis. Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu

1.      Dėl kokių priežasčių mamos Lietuvoje dažniausiai draudžia vaikui matytis su tėvu po skyrybų? Kaip toks mamos sprendimas (ne) veikia vaiką?

1. Mamos po skyrybų neleidžia tėvams bendrauti su vaikais dėl įvairių priežasčių: siekia apsaugoti vaiką nuo tariamos neigiamos tėvo įtakos, dėl keršto buvusiam vyrui, dėl vidinių nuoskaudų, dėl baimių, kad vaiku niekas taip gerai nepasirūpins, kaip ji gali ir kt. Kai mama dėl savo vidinių nuoskaudų, pykčio ar siekimo atkeršyti neleidžia vaikui bendrauti su tėčiu ji labiausiai žaloja savo vaiką. Normaliai vaiko raidai reikia abiejų tėvų.

 

2.      Yra partnerių, kurie po skyrybų nusprendžia vaiką auginti „po lygiai“, t.y. savaitę ( 2 savaites, mėnesį) pas vieną, kitą savaitę – pas kitą. Kaip psichologai vertina tokį „dviejų lizdų“ vaiko auginimo metodą? Kaip tai veikia vaiką?

2. Dėl vaiko auginimo, kai vaikas gyvena pas abu tėvus po lygiai laiko, psichologų nuomonės įsiskiria. Mano nuomone, iki penkerių -  septynerių metų vaikui reikia vienų pagrindinių namų, kur vaikas praleidžia didžiąją  laiko dalį, o kiti namai yra skirti svečiavimuisi. Vaikui ankstyvame amžiuje reikia pastovumo ir stabilumo, reikia vieno pagrindinio globėjo, kad vystytųsi saugus vaiko prieraišumas. Nuo septynerių metų jau galima tartis su vaiku kaip ir kur jis norėtų gyventi.

 

3.      Kaip psichologai vertina savaitgalinio tėčio fenomeną?

3. Savaitgalinis tėtis tai tėtis skirtas pramogai. Buvimas su juo tai nuolatinės linksmybės, pirkiniai ir džiaugsmas. Po tokių savaitgalių vaikui būna sunku sugrįžti į kasdienybę. Vaikas dažnai nesupranta, kodėl baigėsi linksmybės ir atsirado pareigos. Tokiam vaikui gali atsirasti pykčio priepuoliai grįžus namo. Tėtis savo ruožtu matydamas vaiką tik savaitgaliais, nori vaikui būti pats geriausias ir tą gerumą supranta per linksmybes ir vaiko norų pildymą. Tačiau yra ir tokių tėvų, kurie savo vaikus matydami tik savaitgaliais sugeba išlaikyti įprastas normas ir taisykles. Tai yra labai naudinga pačiam vaikui.

 

4.      Kuo skiriasi su vaiku gyvenančio tėčio ir savaitgalinio tėčio vaidmuo vaiko gyvenime?  Savaitgalinio tėčio vaidmuo vaiko gyvenime gali būti visavertis? Kodėl?

4. Su vaiku gyvenantis tėtis nuolat būna su vaiku, labiau prisideda prie vaiko buities, gali greitai sureaguoti į įvairias vaikui svarbias situacijas, o savaitgalinis tėtis praranda dalį informacijos apie vaiką, nes nebūna kasdien su vaiku. Tačiau nebūtinai tas tėtis, kuris gyvena su vaiku yra geresnis tėtis, nes buvimas su vaiku fizikai nebūtinai reiškia, kad yra būnama emociškai. Vaikui reikia kokybiško bendravimo, o ne tik sėdėjimo šalia, žiūrint televizorių. Ar savaitgalinis tėtis atliks visavertį vaidmenį vaiko gyvenime priklauso nuo paties tėčio, ar jis norės tik pramogauti su vaiku, ar stengsis kiek galėdamas dalyvauti vaiko gyvenime, palaikydamas ryšį darbo dienomis telefonu, prisidėdamas prie vaiko auklėjimo. Tam, kad užsimegztu artimas ryšys tarp vaiko ir suaugusio žmogaus bendravimas turi būti nuolatinis. Tėtis negali pasirodyti tik protarpiais kai jam yra patogu.

 

5.      Ar savaitgalinis tėtis gali auklėti, bausti ar kažko reikalauti iš atžalos, kurios gyvenimo didžiosios dalies nemato? Kodėl?

5. Idealiu atveju abu tėvai turėtų sutarti bendrus auklėjimo principus, skatinimo ir drausminimo priemones, pareigas ir elgesio taisykles. Tada savaitgalinis tėtis galės tinkamai auklėti ir drausminti. Vaikui kaip tik ir kenkia jei savaitgalinis tėtis iš jo nieko nereikalauja ir leidžia viską. Tokiu atveju vaiko galvoje pasidaro košė, jis gali pradėti manipuliuoti tėvais.

 

6.      Mama ir tėtis išsiskyrė dėl to, kad nebegalėjo būti kartu. Kaip ir kodėl išsiskyrę tėvai turėtų bendrauti tarpusavyje, kai vaikas mato tėtį tik savaitgaliais?

6. Išsiskyrę tėvai tarpusavyje turėtų bendrauti pagarbiai, nes rodoma nepagarba, pyktis ar kitos neigiamos emocijos labiausiai kenkia vaikui. Negražiai kalbėti apie buvusią antrąją pusę girdint vaikui nederėtų, nes tai vėlgi labiausia kenkia vaikui. Jei su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine akis į akį negalite ramiai kalbėtis, bendraukite susirašinėdami elektroniniu paštu ar per skype, bet bendrauti ir susitarti dėl vaiko auginimo yra būtina.

 

7.      Ar psichologai gali rekomenduoti amžių, nuo kurio vaiką, po skyrybų gyvenantį su mama, savaitgaliams ( nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro) pasiimtų tėtis?

 7. Apytikslis amžius yra 5-7 metai, tačiau reikia atsižvelgti į vaiko psichologinę brandą, santykius su tėčiu ir vaiko norus.  Neretai vaikui paaugus, jis pats išreiškia norą miegoti pas tėtį. Toks pasilikimas visam savaitgaliui neturėtų būti nusprendžiamas prie vaiko valią.

 

8.      Yra tėčių, kurie atžalą pasiima visam savaitgaliui, o yra tokių, kurie vaiką pasiima savaitgaliais, bet tik kelioms valandoms. Kas geriau vaikui? Kaip viso savaitgalio/kelių valandų bendravimas veikia vaiką?

8. Viskas priklauso nuo santykio tarp vaiko ir tėčio bei vaiko amžiaus. Mažesniam vaikui labiau tinkami yra trumpesni, bet dažnesni susitikimai su tėčiu, o vyresniam vaikui jau norisi ir ilgiau pabūti su tėčiu. Jei santykis tarp vaiko ir tėvo nėra artimas, tai vėlgi geriau trumpesni susitikimai. Buvimas su tėčiu neturėtų vykti per prievartą, vaikas turėtų jaustis saugus.

 

9.      Vaikui augant poreikis būti su tik savaitgaliais matomu tėčiu keičiasi? Kaip ir kodėl?

9. Kuo vaikas vyresnis, tuo jis aiškiau gali išsakyti savo poreikius dėl bendravimo su tėčiu. Į vaiko norus yra būtina atsižvelgti. Vieni vaikai augdami nori daugiau laiko leisti su tėčiu, o kiti kaip tik mažiau. Viskas priklauso nuo santykio tarp vaiko ir tėvo.

 

10.  Jei vaikas (ypač paaugęs) atsisako susitikinėti su tėvu. Mama turėtų atžalą įkalbinėti  (juk vaikui reikalingas tėvas) ar susitaikyti su vaiko sprendimu ( iš pagarbos vaiko asmenybei ir jo sprendimams)? Kodėl?

10. Mama turėtų atsižvelgti į tai, kaip vaikas motyvuoja nenorą bendrauti su tėčiu. Priklausomai nuo išsakomų priežasčių, mama ir nusprendžia ar skatinti vaiko bendravimą su tėvu ar gerbti vaiko sprendimą, pvz.: vaikas nenori važiuoti pas tėtį savaitgalį, nes jis palieka vaiką močiutei, o pats išvažiuoja pas draugus. Tokiu atveju vaiko nenoras leisti savaitgalį su tėčiu yra suprantamas ir pateisinamas.

 

11.  Dažnai vaikai manipuliuoja tėvais, su kuriais susimato tik savaitgaliais – jie įpranta kažko prašyti ir reikalauti. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti? Kokią poziciją turėtų užimti mama?

11. Taip nutinka, nes patys tėvai įpratina vaikus prie pirkinių ir pramogų, norėdami įsiteikti vaikui, būti jiems geri. Išvengti to galima nelepinant vaiko pirkiniais ir pramogomis, o jei jau taip nutiko, reikia nepasiduoti vaiko manipuliacijoms. Mama tokiu atveju, mano nuomone, turėtų nesikišti ir leisti tokią situaciją išspręsti tėčiui, jei vaikas nepradeda manipuliuoti ir mama, prašydamas jos irgi pildyti visus norus.

 

12.  Kaip turėtų keistis/ nesikeisti  tėčio elgesys su atžala, kai jo gyvenime atsiranda kita moteris, kita šeima? Kaip tai gali paveikti vaikus iš ankstesnių santuokų?

12. Kai tėčio gyvenime atsiranda nauja moteris ar šeima, jis neturėtų staigiai keisti savo bendravimo pobūdžio su vaiku, t.y. su nauja gyvenimo drauge supažindinti po truputį ir neversti vaiko viso savaitgalio iškart leisti su ja, tai turi įvykti palaipsniui. Paprastai vaikas nori leisti laiką su savo tėčiu, o ne su jo naująja drauge. Tėtis turi stengtis ir toliau skirti vaikui individualaus dėmesio. Vaikas susidūręs su tokia situacija gali pradėti maištauti, nenorėti bendrauti su tėvu, nes bet kokie pokyčiai vaiko gyvenime, jam kelia stresą. Geriau kai pokyčiai ateina po truputį, o ne iškart.

 

13.  Kokiais atvejai bendravimas su tėčiu po skyrybų yra nepageidautinas? Kodėl?

13. Bendravimas su tėčiu po skyrybų yra nepageidaujamas, jei toks buvimas vaikui yra pavojingas, pvz.: jei tėtis girtauja ir neužtikrina vaiko saugumo poreikių. Vaiko saugumas ir gerovė turi būti pirmoje vietoje ir tik tada tėvų pageidavimai ir principai.


MŪSŲ APLINKINIAI ŽMONĖS – MŪSŲ PAČIŲ VEIDRODIS

Moteriai bendravimas – vienas svarbiausių užsiėmimų, pomėgių, darbų, atsipalaidavimo būdų. Tačiau ar jums nekyla tokių klausimų:

 Kodėl su vienais žmonėmis galime kalbėti valandų valandas, su kitais jaučiame nuolatinį diskomfortą, konfliktuojame, „nesutampa biolaukai“?

Kodėl pakliūname į „energijos vampyrų“ nasrus?

Kodėl būdami su tam tikrais žmonėmis (nesvarbu, tai būtų draugai, antra pusė ar pan.) jaučiamės blogai, nuolat pykstamės, bet nesugebame nutraukti tų ryšių, kenčiame toliau?

Kodėl mylime per stipriai?

Kodėl kiti žmonės atrodo tarsi sutverti bendrauti, o aš niekaip neužmezgu ilgesnių ryšių?

Kodėl su kai kuriais artimais žmonėmis (tėvais, vaikais, giminaičiais, kaimynais) nuolatos pabendravę jaučiamės išsekę?

Kodėl darbe puikiai susitvarkome su pareigomis ar emocijomis, tačiau kitoje aplinkoje mes tarsi „praskystame“?

Kodėl vis patenkame ir patenkame į tas panašias situacijas?

Kodėl su kuo nors bendraudami nuolat jaučiamės įsitempę?

Kodėl tam tikri žodžiai mūsų adresu taip mus skaudina ir žeidžia?

 

Atsakymas į visus klausimus yra paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Mums bendrauti trukdo mūsų sielos skauduliai. Tie žmonės kaip lakmuso popierėliai rodo mūsų sielos žaizdas, mūsų pačių požiūrį į save.

Jų pikti (o kartais ir visai nekalti) žodžiai turėtų pro mus prasprūsti nepastebėti ar bent jau nesureikšminti. Tačiau jie užkliūna. Už ko? Už kadaise padarytos žaizdos ar jos rando. Kaip užstrigusi kulka karo veterano kūne. Kaip užsitraukęs pūlinys.

Pagalvokime, juk jei tave pavadino kvaila arba stora, o tu save laikai pakankamai išmintinga ir gražia, kaip reaguosi į tokius žodžius? Tikriausiai tik nusijuoksi, ir tai būtų pati adekvačiausia reakcija. Deja, nuo tokių pasakymų mes dažnai įsižeidžiame. Kodėl? Todėl, kad jie suskambėjo kažkur giliai mūsų viduje. Nes pačios taip jaučiatės. Arba pykstate ant viršininko, kad apkrauna papildomais darbais, skundžiatės vyro dėmesio, palaikymo stoka. Tačiau tiesa yra ta, kad jūs tiesiog nesuteikiate to pati sau – nepaskatinate, nuvertinate, neleidžiate sau pailsėti, nepasakote „ne“ tam, kam turite pasakyti. Ne viršininkas išnaudoja – pati save naudojate. Jei pati save pagiriate ir pritariate sau – jums nebūtinas kitų pagyrimas ar pritarimas.

Kas yra tie sielos skauduliai? Tai mūsų ribojantys įsitikinimais, kurie kažkada atrodė teisingi arba padėjo išgyventi, prisitaikyti.  Arba paliktos vaikystės nuoskaudos, skriaudos, kaltės, gėdos jausmas.  Jei norite išgelbėti vyrą nuo alkoholio, vaikus nuo nesimokymo – tai rodo, jog norite išgelbėti save, arba kažkada vaikystėje Jums krovė per sunkias atsakomybes.

 Dar šiek tiek apie puikybės nuodėmę

Krikščionybė puikybės nuodėmę laiko viena didžiausių. Ir ne tik todėl, kad su kitais elgiamės nedorai, bet labiausiai dėl to, kad ji daro žmogų nelaimingu. O nelaimingas žmogus verčia kitus jaustis nelaimingais. Pavyzdžiui, jei pykstate, kad kažkas nepriima (arba priima, bet po to derama neįvertina) jūsų pagalbos ar patarimo, tai tiesiog rodo jūsų vidinę puikybę.

Jei aplink jus supa nevykėliai, tai irgi šį tą reiškia. Giliai pasąmonėje turite viltį jį pakeisti. Kitaip tariant, išgelbėti. O kadangi tie žmonės paprastai nesileidžia gelbėjami, jaučiame kaltę ar gėdą. Ir po šiais jausmais slepiasi puikybė. Mes iškeliame save aukščiau kitų ar net Kūrėjo ir prisiima atsakomybę ten, kur ji tiesiog neįmanoma. Nenorime leisti tam žmogui prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Mes negalime pakeisti kitų žmonių ar pasaulio, ir toks galvojimas yra  nemeilės sau ir kitiems įrodymas.

Kaip tvarkytis su šia nuodėme? Labai gerai gydo klausimas „O kodėl viskas turėtų būti kitaip?“

Keletas puikybės pavyzdžių ir „gydymo“ variantų:

Pykstate, kad kažkas gyvena ne taip, kaip, jūsų įsivaizdavimu reikėtų.  Kodėl kiti žmonės turi žiūrėti į pasaulį taip, kaip jūs? Net jei tai jūsų vaikai ar pavaldiniai, jie yra patys atsakingi už savo gyvenimą.

Manote, kad jums labai nesiseka? O kodėl jums turėtų sektis? Ar tikrai viską padarėte dėl sėkmės? Ar tikrai pačių ketinimai buvo geri ir tyri?

Jums rūpi „ką žmonės pagalvos“? O kodėl jie apskritai turėtų kažką apie jus galvoti? Manote, kad jie neturi kitų rūpesčių? O gal jie neturi teisės apie jus pagalvoti? O gal neturi teisės galvoti blogai? Ar jų mintys įtakos jūsų gyvenimą?

Jaučiatės vienišas ir jums trūksta dėmesio? O kodėl kiti jums turi tą dėmesį suteikti? O kodėl negalite paieškoti dar vienišesnių žmonių, suteikti jiems dėmesio?

Didelė puikybė, net jei ji paslėpta po „Aš vargšė“ kauke, rodo silpną ir trapią savivertę, priklausomą nuo aplinkybių ir kitų vertinimo. Puikybės priešingybė - galios jausmas – kai perkeli dėmesį nuo aplinkos į save. Kai kontroliuojame aplinką, norime pakeisti kitus, jaučiamės bejėgiai.

Meilė sau yra susijusi su galios jausmu: aš galiu save kontroliuoti, aš esu atsakinga už emocijas, kai jaučiuosi blogai, analizuoju kokios mintys sukelia tą negatyvą ir keičiu jas. Aš renkuosi padėti (arba nepadėti) kitiems žmonėms, tačiau leidžiu jiems pagalbos nepriimti. Nesijaučiu kalta dėl to, kas nepavyksta.

Deja, moterims galios jausmas paprastai asocijuojasi su kažkuo neigiamu. Nes mes ir išmokytos, ir tokia mūsų prigimtis būti silpnesnėmis. Tačiau tai yra mergaitės funkcija. Suaugusi moteris jau gali save kontroliuoti. Tikroji galia ir jėga glūdi mūsų viduje. Ši galia, ši vidinė jėga leidžia realiau pamatyti ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra,  imtis veiksmų, kurių reikalauja situacija, ir netgi susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.

Jei paprastai, galios formulė yra gana paprastai apibūdinama – keisti kas mano valioje, susitaikyti su tuo, ko negaliu įtakoti ir atskirti vieną nuo kito. Tai ir yra tikroji meilė sau. Nes egoistiški žmonės neturi meilės sau, neturi galios kontroliuoti save, todėl jie taip į save ir susitelkę, todėl jie tiek daug meilės reikalauja iš aplinkinių.

Asta Budvytienė

Šiuos ir kitus klausimus spręsime moterų stovykloje „Myliu save – myliu pasaulį“ liepos 21-23 dienomis

Daugiau informacijos čia: http://www.psichologijoscentras.lt/naujienos


Kaip atsigauti po sunkumų? „6 M“ žingsniai

Tai, kas elementaru, bet geriausiai veikia, kai nebėra kitų būdų susitarti su savimi:

Miegas. Kartais reikia tiesiog išsimiegoti, o apie gyvenimą pagalvoti vėliau. Kaip sakė Skarlet iš „Vėjo nublokštų“: „Pagalvosiu apie tai rytoj“. Tokia atsitraukimo taktika dažnai yra naudinga, nes leidžia pailsėti mūsų smegenims ir į problemas pažvelgti nauju žvilgsniu.

Maistas. Mano močiutė visada sako, kad nepaisant to, kaip gyvenime sudėtingų ir įtemptų momentų, svarbiausia yra miegoti ir gerai maitintis, o visa kita po to. Jai beveik devyniasdešimt ir nepaisant sudėtingo jos gyvenimo ji sugeba džiaugtis gyvenimu ir yra visiškai psichologiškai sveika asmenybė.

Maudynės. Vanduo atpalaiduoja ir nuramina, leidžia nuplauti dulkes tiek nuo kūno, tiek nuo sielos. Tinka dušas, vonia, ežeras ar baseinas.

Mankšta. Nėra tokio emocinio skausmo, kurio negalėtų įveikti fizinis krūvis. Netikite? Darykite pritupimus tol, kol galvoje neliks jokių minčių, tik raumenų skausmas kojose. Tinka bet koks fizinis krūvis: pasivaikščiojimas, bėgiojimas, aerobika ar intensyvus namų tvarkymas.

Masažas. Fizinis prisilietimas gydo. Neliečiami kūdikiai nustoja valgyti ir augti. Mums reikia prisilietimų, kad gerai jaustumėmės, todėl masažas yra labai naudingas siekiant perkrauti savo smegenis ir atpalaiduoti kūną.

Malda/meditacija. Būna gyvenime ir tokių situacijų, kada nuraminti protą ir jausmus padeda tik malda ar tyliai kartojami žodžiai, kad viskas bus gerai.

Visi šie dalykai veikia, reikia tiesiog juos daryti ir negalvoti.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Apie meilę sau: 

„YouTube“ vaizdo įrašas




Ribos ir taisyklės, auklėjant vaikus

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1.      Kodėl auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis? Ar šių ribų nustatymas turi įtakos vaiko saugumui? Kokia dar jų nauda? (Būtų gerai, kad pateiktumėte bent vieną pavyzdį)

1. Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkių, šlapia rėkiu, skauda pilvą rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

2.      Kokio amžiaus vaikai jau gali gyventi pagal taisykles ir suprasti elgesio ribas?

2. Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus, pvz.: vaikas ima pilną saują saldainių ir tuo pačiu metu stebi mamos veidą, kad galėtų nuspėti jos reakciją. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.

3.      Kokiais būdais jas nubrėžti, kad tėvai neatrodytų despotais, o vaikas nebūtų itin suvaržytas?

3. Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams – mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

4.      Jeigu mažametis yra labai judrus, ar prašymas/reikalavimas mažiau dūkti, bėgioti, „lipti galvom“ yra per griežtas ir varžo vaiko prigimtį?

4. Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritupimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.

5.      Itin sudėtinga situacija dažniausiai būna su maištaujančiais paaugliais. Kaip elgtis tuomet? Ar namų areštas, pinigų ar susitikimų su draugais apribojimas yra naudingas?

5. Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.

6.      Kaip tėvams būti nuosekliems ir patiems silpnumo akimirką -  norint pailsėti, esant blogai savijautai - neleisti vaikui laužyti taisyklių ar pažeisti elgesio ribų?

6.  Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.

7.      Kaip elgtis su vaiku, kuris tų taisyklių nesilaiko?

7. Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais
(pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).

8.      Ar naudinga vaiką skatinti mažais prizais, kad laikytųsi nubrėžtų ribų?

8. Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra – už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą – sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia – užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko). Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.

9.      Didžiausios daromos klaidos. 9. Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau. Dažniausia taisyklė, ko vaikai nori iš savo tėvų yra ta, kad a


Sėdimoji meditacija

Psichologė Vitalija Mikutaitienė

„YouTube“ vaizdo įrašas




Į klausimus atsako psichologė Gintarė Jurkevičienė

KAI VAIKAS „PAMETA“ AUSIS


1. Mamos pastebi, jog norint, kad vaikas kažką padarytų, jos priverstos prašymą kartoti po keliskart. Kada tai - normalus procesas, o kada verta sunerimti?

 

1. Vaikai retai iš karto sureaguoja į mamos ar kito žmogaus prašymą ar paliepimą. Vaikai labiau nei suaugusieji įsitraukia į tą veiklą, kurią atlieka tuo metu ir dažnai tiesiog negirdi, kas jiems yra sakoma, o ir kai išgirsta jiems reikia laiko, kad galėtų nuo vienos veiklos pereiti prie kitos. Todėl reikalauti iš vaiko tuoj pat paklūsti arba tuoj pat pakeisti savo emociją ar elgesį yra nerealu. Vaikams reikia duoti laiko. Kitas dalykas, jei vaikams labai daug kalbame, labai daug jiems nurodinėjame ir tai darome visą laiką vienodu tonu ir būdu, jie nustoja mus girdėti. Yra paskaičiuota, kad vaikai per dieną girdi apie 6 tūkstančius paliepimų. Įsivaizduokit, atsikeliate ryte ir Jums kažkas vis nurodinėja: „prauskis, valgyk, renkis, tylėk, stovėk ir t.t.“. Manau ir Jums po kurio laiko „užsiblokuotų“ klausa. Vaikai dažniausiai labiau klauso vyrų, nes jie kalba mažiau ir aiškiau, o moterys yra linkusios kalbėti daug, ilgais sakiniais, kuriuos vaikui išgirsti ir suprasti yra sunkiau.

O sunerimti reiktų tada, jei vaikas nereaguoja į pasakymus, kurie jam yra sakomi, žiūrint į akis, iš artimo atstumo.

2. Ar gali vaikas negirdėti suaugusių, nes jų bijo? Kokios tai situacijos? Ką tėvai daro ne taip?

2. Iš baimės vaikas gali girdėti suaugusius žmones, bet nepajėgti jiems atsakyti. Tėvai dažnai kalba su vaiku, kai jis yra užsiėmęs savo reikalais ir tiesiog jų negirdi, pvz.: vaikas žaidžia kambaryje, o Jūs jį kviečiate valgyti iš virtuvės. Mažai tikėtina, kad užsiėmęs vaikas Jus išgirs. Daug paprasčiau būtų ateiti arčiau vaiko, prie jo prisiliesti ir tada pasakyti tai ką norite. Jeigu nuolatos su vaiku kalbate pakeltu tonu, tai vaikas pradės nebegirdėti Jūsų normalaus kalbėjimo. Jeigu kalbate per ilgais ir sudėtingais sakiniais, vaikui tai suprasti yra sudėtinga. Jei viename sakinyje išsakote kelis prašymus, vaikas įvykdęs vieną prašymą, pamirš kitą.

 

3. Jei mažylis yra įsitraukęs į savo darbus ( piešia, stato, žaidžia ) , jis tarsi negirdi, ką jam sako suaugę. Ar tai- normalu? Kodėl? Kaip elgtis tėvams, jei nori, kad užsiėmęs mažylis juos išgirstų?

3. Užsiėmusiam vaikui negirdėti tėčio ar mamos yra visiškai normalu. Reikia tiesiog prieiti arčiau vaiko, prisiliesti, pažiūrėti į akis, kreiptis į vaiką vardu ir pasakyti tai ką norite. Dar naudinga duoti laiko vaikui užbaigti savo veiklą, nes jei pareikalausite tuoj pat nustoti žaisti, tikėtina, kad vaikas supyks, pradės atsikalbinėti: pvz.: dar gali pažaisti kelias minutes ir jau eisime praustis. Tada dar reikėtų vaikui po kelių minučių priminti, kad jam liko viena minutė ir paskui jau kviesti eiti praustis. Auksinė taisyklė yra ta, kad vaikui vieną paliepimą reikia pasakyti du kartus, o paskui jau turi eiti veiksmas. Naudinga naudoti garsinius signalus, pvz.: nustatyti skambutį kada jau vaikas turės eiti praustis. Tada tėvams reikia kalbėti mažiau ir rezultatą pasieti yra lengviau.

4. Ne kartą teko stebėti situacija, kai 1,5-3 metų mažylis visiškai į nieką nereaguodamas atitrūksta nuo mamos ir pasileidžia tekinas link gatvės nepaisydamas mamos žodinių draudimų. Kodėl taip vaikas elgiasi?

4. Sunku atsakyti, kas tuo metu vyksta vaiko galvoje. Gali būti, kad jis užsižaidė, užsisvajojo ir negalvoja apie tai ar jos elgesys saugus ar nesaugus. Todėl tėvams yra svarbu užtikrinti vaiko fizinį saugumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad vaikai iki pat dvylikos metų žaisdami užsimiršta apie tai, tai kas saugu ir nesaugu, kas galima ir kas negalima, o 1,5-3 metų vaikas net neturi galvoje taisyklių apie tai, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne. Tokio amžiaus vaikai, atlieka kokį nors veiksmą ir tada žiūri į suaugusio žmogaus reakciją, pagal kurią sprendžią ar jo poelgis buvo geras.

 

5. Yra stropios mamos, kurios nuolat dėl visko nerimauja ir baiminasi, todėl nuolat klausinėja mažylio: ar tau nešalta? Ar neskauda? Ar nealkanas? Ir pan. Ar yra pavojus, kad tokių mamų vaikai išmoks „nebegirdėti“ ir nebereaguoti į mamos klausimus? Kodėl?

5. Tikrai taip. Tokie klausimai vaikui tampa muzikiniu fonu ir į juos vaikas nebereaguoja. Be to, itin jautri mama nuolatiniu klausinėjimu, vaikui siunčia žinutę, kad jis neturi būti savarankiškas ir pats pagalvoti apie savo poreikius ir jų patenkinimą

 

6. Kartais atrodo, kad vaikas nė negirdi, ko jo suaugęs prašo „Nebėk į gatvę“, „Neliesk nenudžiovusio piešinio“, „ Neimk žirklių“. Tačiau staiga atsistoja ir ima daryti viską priešingai nei buvo paprašytas ( bėga į gatvę, , pirštu ima terlioti nenudžiuvusius dažus piešinyje ar čiumpa žirkles) . Kodėl taip jis elgiasi?

6. Vaikas negirdi tos žodžio dalies „NE“, dažnai jis išgirsta tik antrąją pusę, todėl ir elgiasi pagal tai ką sako ta žodžio dalis (imk, bėk, rėk). Todėl visada naudingiau vaikui pasakyti, ką daryti, o ne tai ko nedaryti, pvz.: stok, palauk, ramiai. Taip vaikui bus daug aiškiau, ką daryti.

 

7. Kartais mažylis , neapsikentęs suaugusių nuolatinių prašymų ar reikalavimų, atsistoja, rankomis užsidengia ausis ir pradeda purtyti galvą: „nieko negirdžiu“arba tiesiog taria garsus: „bebebebe“. Kaip tokį demonstartyvų „apkurtimą“ reiktų vertinti? Gal tai- psichikos sutrikimas?

7.  Tai tikrai nėra psichikos sutrikimas. Vaikas tiesiog parodo, kad jam visko yra per daug, o parodo taip kaip moka ir sugeba. Tai signalas, kad vaikui visko per daug. Galbūt atėjo laikas jam pamiegoti ar pailsėti, užsiimant ramia veikla, o tėvai turėtų padaryti pauzę ir įvertinti, kodėl vaikas taip pasielgė ir ką kitą kartą jie turėtų sakyti kitaip.

 

8. Ar gali vaikas iki 5 m. negirdėti, ko prašo ar sako jam suaugę dėl to, kad jie kalba pernelyg sudėtingais sakiniais arba užduotys yra pernelyg sudėtingos? Į kokias formuluotes mažyliui gali būti sunku reaguoti?

8. Paprastai nuo penkerių metų vaikai pradeda geriau suprasti sudėtingus sakinius ir žodžius, bet tai ganėtinai individualu. Vienas dvimetis jau kalba ir suvokia puikiai, kas jam yra sakoma, o kitam vaikui ir pirmoje klasėje sudėtinga suvokti ilgus sakinius. Prašymus vaikams yra geriau pateikti kuo trumpiau ir aiškiau. Viename sakinyje turėtų būti tik vienas prašymas. Kai vaikas įvykdo šį prašymą, tada galima pateikti kitą.

 

9. Kodėl vaikas dažnai niekaip  nereaguoja į tokius retorinius paklausimus „Ar dar ilgai kapstysiesi ant žolės?“ „ Tau patinka voliotis purve?“ ir pan.

9. Vaikai į tokius pasakymus nereaguoja, nes jie yra neinformatyvūs. Jie nenurodo, ką vaikui reikia daryti, o tik leidžia tėvams išsakyti savo neigiamas emocijas. O jei vaikas nuoširdžiai atsakytų į tokius retorinius klausimus, tai greičiausiai jo atsakymai būtų tokie: man labai patinka voliotis purve ir nematau,  kodėl tai yra blogai ir kapstytis žolėje žadu dar ilgai. Be to, taip kalbėdami tėvai tik parodo savo bejėgiškumą, o kartais ir nepagarbą vaikui (pvz.: valgai kaip paršas). Kalbėdami su vaikui, reikia įvertinti ar taip mes kalbėtume su savo draugu.

 

10.Kodėl taip nutinka, kad kol mama ramiu balsu kažko bando prašyti ar sakyti vaikui, vaikas negidri. Jis tą pačią informaciją išgirsta tik tuomet, kai suaugęs pakelia balsą? Ar įmanoma dar „atitaisyti“ vaiko klausą?Kaip?

10. Taip vyksta, todėl, kad vaikai nepasimoko iš mūsų žodžių. Vaikai mokosi iš pasekmių, t.y. jei vaikui tinkamu būdu du kartus liepiame kažką padaryti, tai po trečio pasakymo turi būti veiksmas, pvz.: du kartus vaiką perspėjame, kad eitų tvarkytis kambarį ir baigtų žiūrėti filmuką, po trečio įspėjimo reikia tiesiog išjungti filmuką.

 

11. Kodėl į dažną  paauglį tėvams su prašymu tenka  kreiptis po kelisskart? Atžala sąmoningai apsimeta, kad negirdi, jo klausa susilpnėja dėl organizme vykstančių pokyčių ar jis tiesiog paskendęs savo fantazijose?

11. Dažniausiai paaugliai būna pasinėrę į savo vidinį pasaulį ir ne visada greitai sureaguoja į išorės garsus. Tėvai turi atsiminti, kad paauglystė yra sunkus gyvenimo tarpsnis (galbūt jiems padėtų prisiminimai apie savo paties paauglystę) ir toleruoti besikeičiančius paauglio poreikius. Tačiau pagarba santykiuose turi būti išlaikoma.

 

12. Paauglys plepa su draugais ir demonstratyviai ignoruoja tėvų kreipimąsi. Kas tai? Kodėl taip elgiamasi? Kokia turėtų būti tėvų reakcija?

12. Paauglys tokiu elgesiu bando išreikšti svaro autonomiją nuo tėvų.  Jis nori sau ir draugams parodyti, kad dabar jis yra bendraamžių grupės dalis, o ne savo šeimos narys. Tėvai turėtų gerbti paauglio norą tapti vis labiau savarankišku, bręsti ir pritapti prie bendraamžių. Todėl pamokyti ar paauklėti paauglį reiktų tik tada, kai negirdi jo draugai, o elgesio taisyklės (pvz.: kada grįžti iš vakarėlio) turėtų būti aptartos iš anksto, o nenustatinėjamos tada, kai jau paauglys išeina su draugais.

 

13. Ar „negirdėjimo“ periodas išaugamas? Galbūt atžalos negirdėjimas“ bėgant metams kaip nors transformuojasi?

13. Viskas priklauso nuo to, kaip tėvai komunikuoja su savo atžalą, jei tai daro tinkamai, susikalbėti su vaiku tampa lengviau nuo penkerių metų. Atėjus paauglystės laikotarpiui bendravimas vėl tampa sudėtingas, bet jei yra geras ryšys tarp vaiko ir tėvų, susikalbėti tikrai įmanoma visuose amžiaus tarpsniuose.

 

14. Kokie ženklai tėvus turėtų įspėti, kad vaikas išties turi rimtų problemų su klausa? Kaip tai būtų galima patikrinti?   Su kuo reiktų pasikonsultuoti?

14. Paprastai naujagimiams klausa yra patikrinama, bet reikėtų stebėti augantį vaiką ir tai, kaip kis reaguoja į įvairius garsus, ne tik į mūsų kalbėjimą. Paprastai vaikai išgirsta tai ką nori girdėti ir negirdi to, ko nenori. Kilus įtarimų dėl vaikų klausos, pirmiausiai reikia apsitarti su vaiko pediatru, o tada jis parekomenduos kokių veiksmų imtis toliau.


APIE GABIUS VAIKUS
Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Ką dera žinoti tėvams, auginantiems gabius vaikus. Kaip padėti jiems atsiskleisti ir vystyti savo gabumams?


Auginti gabų vaiką tėvams yra iššūkis, nes tai yra specialiųjų poreikių vaikas. Jau kūdikystėje dažniausiai gabus vaikas mažiau miega, daugiau verkia nei kiti vaikai, reikalauja daugiau dėmesio. Paaugę užduoda daug nepatogių klausimų, sunkiai pritampa darželyje, nori bendrauti su vyresniais vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Mokykloje neretai gabiems vaikams būna nuobodu ir tai įtakoja jų elgesio problemas. Neretai pasitaiko, kad pedagogai gabius vaikus „nurašo“ kaip turinčius sunkių elgesio ir emocijų problemų. Jei jūsų vaikas gabus, tai dar nereiškia, kad jo pažymiai bus tik aukšti ir jis visko gyvenime lengvai pasieks. 
Be to, jei nevystysime vaiko gabumų, tai vaikas niekada netaps talentu, todėl svarbu parinkti gabiam vaikui tinkamą mokyklą, pedagogus ir užklasinę veiklą. Tačiau reikia nepamiršti, kad gabus vaikas vis tiek yra vaikas ir viso jo laiko neturi užimti tik lavinimasis. Gabiems vaikams neretai teka priminti, kad reikia pasidžiaugti paprastais dalykais, kaip važinėjimas dviračiu ar ledų valgymas.


Su kokiomis psichologinėmis problemomis gali susidurti gabūs vaikai?


Gabūs vaikai yra skirtingi. Vieni jų puikiai adaptuojasi aplinkoje ir neturi daug psichologių problemų, o kiti susiduria su daugiau sunkumų. Dažniausiai pasitaiko tokios gabių vaikų psichologinės problemos: 
1. Polinkis į perfekcionizmą. Noras kiekvieną pradėtą veiklą atlikti kuo tobuliau gali gabiam vaikui sukleti daug nerimo, nepasitenkinimo savimi, nusivylimo;
2. Gabūs vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu, t.y.: vieni gebėjimai atsiranda anksčiau nei įprastos raidos vaikams, o kiti gebėjimai vėliau;
3. Specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas (intelektinis, emocinis, psichomotorinis, vaizduotės). Gabūs vaikai gali daugiau verkti, į viską reaguoti labai jautriai. Kas sukelia tėvams daug rūpesčio.
4. Polinkis bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis, todėl gabūs vaikai dažnai nepritampa tarp bendraamžių, neturi draugų, dažniau renkasi vienatvę.
5. Gabūs vaikai neretai turi elgesio problemų mokykloje, nes jiems per pamokas būna nuobodu.
6. Jiems nuobodi rutininė, kasdieninė veikla. Tai sukelia nemažai sunkumų mokykloje ir atliekant buities darbus namuose.
7. Paauglystėje gabūs vaikai, ypač mergaitės pradeda slėpti savo gabumus, nes bijo aplinkinių patyčių.


Psichologės Gintarės Jurkevičienės komentaras apie vaikų pramogas:

1. Ar vaikams reikalingos įvairios pramogos ne namuose (atrakcionų parkai,
žaidimų kambariai, muziejai ir pan.) O gal galima išsiversti ir be panašių
pramogų?

1. Į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai yra sudėtinga. Vaiką tikrai galima užauginti be tokių pramogų kaip žaidimų kambariai ar atrakcionų parkai. Juos puikiai gali pakeisti parkai, nemokamos vaikų žaidimų aikštelės. Iš kitos pusės, bet kokia vaikams pritaikyta, ugdomoji aplinka yra naudinga ir suteikia nemažai smagių emocijų tiek patiems vaikučiams, tiek jų tėveliams. Dar svarbu kokie tie atrakcionų parkai ar žaidimų kambariai, ką ten vaikai gali veikti. Prieš apsilankant muziejuje, reikėtų pasidomėti ar ten bus veiklos pritaikytos vaikams, nes vaikui vien vaikščioti ir žiūrinėti nebus labai įdomu ir naudinga. Kaip ir visur svarbiausia neperlenkti lazdos, kad pramogos vaikui netaptų kasdienybe, bet būtų išskirtinis laisvalaikio praleidimas, pvz.: gimtadienio šventimas.


2. Nuo kokio amžiaus vaikams tokios pramogos tampa svarbiomis?

2. Viskas priklauso nuo žaidimo kambario ar atrakcionų parko aplinkos, skirtingos vietos būna pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams. Taigi prieš einant, reikėtų pasidomėti kokio amžiaus vaikams pramogos yra skirtos. Vaikams iki 2 metų tokių pramogų nelabai reikia, jiems svarbiausia saugi namų aplinka ir artimiausi žmonės.


3. Kodėl naudingos tokios pramogos? Ar jos lavina vaikus ar tik
pamalonina? Kokios naudingiausios?

3. Naudingiausios pramogos ir yra tos kurios ne tik pamalonina vaiką, bet ir lavina. Aišku kartais naudinga vaikui tiesiog išsidūkti, jei šaltuojou sezono metu yra netinakamas oras pašėlti lauke. Naudinga ir tai, kad vaikas gali pabūti tarp bendraamžių, su kuriais mokinasi bendrauti ir žasiti kartu. O ar pramoga tik pamalonins vaiką ar i lavins, priklauso nuo pramogos pobūdžio ir pačių tėvų įsitraukimo į ją, pvz.: vaikščioti po muziejų vaikui gali būti nuobodu, bet jei mes vaikui papasakosime kažkokių istorijų, parodysime, padiskutuosime, tai jam gali tapti išties smagia pramoga.


4. Kokiems vaikams labiau rekomenduojamos aktyvios, o kokiems pasyvesnės
pramogos?

4. Vaikams reikia ir aktyvių, ir pasyvių pramogų. Daug kas priklauso nuo gebėjimo vaiką įtraukti į veiklą, sudominti jo smalsumą. Aktyviems vaikams žinoma naudinga fiziškai išsikrauti, tačiau ir ramesniems vaikams yra naudinga aktyvi, fizinė veikla, kuri padeda lavinti motoriką, o pasyvesnės pramogos vaikus mokina sukaupti dėmesį, darbus atlikti iki galo. Todėl pasyvesnius vaikus irgi reikia įtraukti į aktyvesnę veiklą, juos išjudinant, o aktyvesnius, mokinti kantrybės, užsiimant pasyvesne veikla.



KAIP PAGERINTI SANTYKIUS  SU PAAUGLIU SŪNUM?



Laba diena, nesusikalbu su savo paaugliu sūnumi. Neklauso kai prašau mokytis, grįšti laiku namo, keikiasi ir pan. Kaip pagerinti santykius ir pasiekti bent kokio pagerėjimo?

Viską ką aprašėte yra gana tipinis paauglio elgesys, t.y. paaugliai nori įtvirtinti savo identitetą atskirą nuo gimtosios šeimos, susivokti, kas jie tokie ir ko nori šiame gyvenime ir tam, kad šie tikslai būtų pasiekti paaugliai dažniausiai pradeda maištauti prieš nusistovėjusias taisykles šeimoje, atsikalbinėti, bendraamžių nuomonę vertinti labiau nei tėvų. Paauglystė natūralus raidos etapas, kurio metu viskas kas nenormalu yra normalu. Svarbu Jums turėti kantrybės ir nepulti į kraštutinumus. Aš parekomenduočiau tokius sekančius žingsnius, kurie turėtų pagerinti Jūsų santyki su sūnumi:

1.      Susėsti ir aptarti naujas šeimos taisykles. Augant vaikui, turi kisti ribos ir taisyklės šeimoje, t.y. paaugliui turi būti suteikta daugiau laisvės, bet tuo pačiu ir atsakomybės. Taisyklėms turi pritarti ir pats paauglys.

2.      Aptarti, ko Jūsų sūnus nori gyvenime pasiekti, kokie jo planai ir tikslai ir kaip ateities vizija yra susijusi su mokslais. Nereikia tikėtis, kad sūnus bus pirmūnas visuose dalykuose, bet svarbu aptarti kokios pamokos jam yra aktualios, gal kur reikia pagalbos.

3.      Sutekite paaugliui erdvės. Tokio amžiaus žmogui yra svarbu turėti savų paslapčių, ritualų.

4.      Nekonfrontuoti su paauglio pasaulio matymu, net jei jis atrodo idealistinis, o sūnus save mato kaip visagalį. Visada yra geriau išklausyti ir švelniai išsakyti savo poziciją, bet ne kritiką.

5.      Naudingą būtų prisiminti savo paauglystę ir tais prisiminimais pasidalinti su paaugliu. Jaunuolius labiau paveikia pasakojimai iš asmeninės patirties, nei tušti moralai. Pastarieji neveikia niekada.

6.      Parinkti ir pažiūrėti kartu pamokančių filmų, nes paauglius filmai įtakoja labiau nei tėvų pasakojimai.

7.      Bendrauti su sūnumi, kai jis yra geros nuotaikos, pasiūlyti kartu veikti tai kas jam patinka, pvz.: boulingas, kompiuteriniai žaidimai. Ir ta bendra veikla nebūtinai turi labai patikti Jums, tai yra investicija į santykį su paaugliu.

8.      Kai norite paauklėti sūnų, nesisodinkite jo priešais ir nežiūrėkite į akis, nes taip jis pasijus užspiestas į kampą. Geriau apie rimtus dalykus kalbėti žiūrint viena kryptimi ir kažką veikiant, pvz.: vaikščiojant, važiuojant automobiliu.

Sėkmės ir kantrybės.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Klausimas iš http://www.geraaugti.lt/



Asta Budvytienė ir Vitalija Mikutaitienė apie santykį su maistu:

„YouTube“ vaizdo įrašas

„YouTube“ vaizdo įrašas



19 ženklų moterims, kurie rodo, kad reikia keisti savo gyvenimą

Jei jauti, kad jau kurį laiką tau niekas nebeteikia džiaugsmo ir baigi prarasti gyvenimo džiaugsmą, tiesiog pakliuvai į tokį etapą, kuris sunkus, pilkas, nuobodus ir niekaip nesibaigia. Tai gali būti dėl pernelyg nuobodžios rutinos arba kaip tik dėl pernelyg didelio darbo ir gyvenimo tempo. Perskaityk 19 teiginių ir pažiūrėk, kiek iš jų tau tinka.

1. Atsikėlus ryte kyla tik viena mintis: „vėl atgal į lažą“. Kai pareigos ir darbai užima visą tavo laiką, o dalykų, teikiančių džiaugsmą nebelieka. Tai tiesus kelias į depresiją.

2. Kai žiūri į veidrodį ir matai surūgusi ir pavargusį veidą.

3. Kai rengiantys ryte, tampa visai nesvarbu ką apsivilkti, nes „koks skirtumas“.

4. Kai galvoji apie kirpyklą, manikiūrą ar masažą negali prisiminti, kada ten buvai paskutinį kartą, o planuojant apsilankymą kyla mintys tik apie papildomas išlaidas ir veltui sugaištą laiką.

5. Kai pokalbiai su kolegėmis, draugėmis ar mama sukasi tik apie skundus ir problemas.

6. Jeigu vaikų buvimas šalia, jų bruzgesys ir prašymai tik erzina ir kyla noras įlįsti į juodą kampą, kad niekas tavęs nematytų, nekalbintų ir neliestų.

7. Kai bendravimas su vyru apsiriboja tik buitiniais klausimais ir noru kuo greičiau eiti miegoti.

8. Galvodama apie ateitį, negali pasakyti kokio įvykio ar dienos lauki.

9. Beveik kiekvieną vakarą jauti įtampą ar skausmą pečiuose, skrandyje ar kitoje kūno vietoje.

10. Jeigu lygindama save su kitais, galvoji, kad jie laimės kūdikiai, o tu amžina nelaimėlė.

11. Jei dėl savo nesėkmių nuolatos kaltini kitus, pvz.: tėvus, vyrą, vaikus.

12. Jei tavo seksualinis gyvenimas tau kelia žiovulį.

13. Visi tavo gyvenimo tikslai yra susiję tik su vaikais.

14. Viskas apie ką svajoji yra nebent materialūs dalykai, pvz.: naujas automobilis, nauji  batai. O ko žmogui dar reikia?

15. Kai vienintelis savaitgalio troškimas – išsimiegoti, o vienintelė maloni patirtis per parą – miegas.

16. Kai atsigulus vakare į lovą, negali prisiminti nė vieno malonaus dalyko įvykusio per dieną.

17. Kai negali miegoti, nes kaltė dėl neatliktų darbų, neįvykdytų pareigų, tave baigia užgraužti.

18. Kai eidama į darbą galvoji, kaip greičiau prastumti ten laiką, o grįždama namo, svajoji kaip ryte išeisi į darbą.

19. Kai planuodama laisvalaikį atsižvelgi į vyro, vaikų, draugų, bet ne savo norus ir poreikius.

Taigi jei iš išvardintų punktų sau prisitaikei bent 4 punktus, atėjo metas keisti svao gyvenimą, būti kaip tam baronui Miunchauzenui, kuris pats save iš kiekvienos balos ištraukdavo už savo plaukų. Jei jauti, kad nesugalvoji ką ir kaip keisti arba neturi supratimo kaip padaryti tą pokyti nebijok ieškoti pagalbos. Žmogui dažnai yra lengviau kentėti nei keistis, bet reikia atsiminti, kad bet koks pokytis žmogaus gyvenime yra naudingas, nes ateis ta diena, kai nebebus jokių pokyčių.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Z kartos vaikų psichologiniai ypatumai

Konfliktas tarp kartų yra neišvengiamas. Sudėtinga suprasti žmogų, kuris vadovaujasi kitomis vertybėmis, pasižymi kitokiomis psichologinėmis savybėmis, elgiasi ir mąsto mums nesuprantamu būdu. Šiuolaikinė vaikų karta – Z karta,  tai pirmoji vaikų karta, kuri auga pertekliuje, kada svarbiausia savybė yra išmokti atsirinkti. Z kartos vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų. Taigi, vykstantys globalūs pokyčiai, visuotinė kompiuterizacija suformavo tam tikras šiuolaikinių vaikų  psichologines ypatybes:

1.      Individualistai. Z kartos atstovams yra sunku žaisti ir dirbti komandoje. Kiekvienas iš jų galvoja esantis ypatingas ir nenori derintis prie kitų. Jie nori išskirtinio dėmesio ir tik jiems skirto paaiškinimo. Tai asmenybių, o ne kareivių karta, kurią ugdyti reikia daug kantrybės ir išmonės.

2.      Multi-atlikėjai. Jiems yra lengviau atlikti kelias užduotis vienu metu, o ne ilgai daryti vieną darbą. Jie geba tuo pačiu metu daryti namų darbus, žiūrėti televizorių ir dar kalbėtis. Jiems foninis triukšmas ar vaizdas, priešingai nei kitų kartų atstovams, padeda susikaupti.

3.      Kūrybiški. Z kartos atstovai vengdami nuobodžios, mechaniškos veiklos, geba į daugelį situacijų pažiūrėti kūrybiškai.

4.      Sunkiai sukaupiantys dėmesį. Dėl informacijos, veiklos ir galimybių pertekliaus, jiems yra sunku būti ilgai susikaupusiems.

5.      Norintys greito rezultato. Jie orientuoti ne į procesą, o į rezultatą, pvz.: sportuoja ne dėl malonumo, o dėl medalio ar taurės. Jie negali pakęsti ilgai trunkančios, monotoniškos veiklos, pv.: teksto nurašinėjimo nuo knygos; rašymo dailyraščiu.

6.      Pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, t.y.:  apdoroja informaciją greičiau, bet mažomis porcijomis bei „kilpiniu skaitymu“, t.y.: geriau geba suprasti tekstukus, kurie neviršija ekrano apimties. Z kartos atstovams yra sunku suvokti didelės apimties tekstus, todėl pateikiamą informaciją reikia skaidyti.

7.      Nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų. Iš čia kyla iššūkis tėvams ir pedagogams, nes vien tai, kad tu esi suaugęs, šiuolaikinio vaiko akyse tavęs nepadaro viršesniu. Šiuolaikinis vaikas drąsiai diskutuoja, reiškia savo nuomone ir net drastiškai ginčijasi, gali derėtis iki išprotėjimo. Pagarbą Z kartos atstovų reikia nusipelnyti. Auklėti ne trumpais paliepimais, o derybomis ir paaiškinimais. Tai neretai išveda iš kantrybės vyresnius žmones ir jie puola pamokslauti apie jų laikus ir klupdymą ant žirnių. Tik bėda tokia, kad šiuolaikinių vaikų pamokslai neveikia.

Z kartos atstovai nėra nei geresni nei blogesni už kitų kartų atstovus. Jie yra kokybiškai kitokie ir tik žinodami jų ir savo išskirtinumus, mes galėsime su jais susikalbėti ir sėkmingai sugyventi.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Išgyvenimo vadovas būsimoms ir jaunoms mamoms

Šį vadovą pirmiausia rašau sau, nes laukdamasi antrojo vaiko labai bijau pakliūti į būsena, kai rūpinimasis vaiku, nuovargis, nemiga išveda iš pusiausvyros. Laukdamasi pirmojo lėliuko didžiausią nerimą kėlė tai, kaip reikės vaikutį rengti, maitinti, nuraminti. Dabar tokie techniniai klausimai kaip ir nekelia nerimo. Buvusi patirtis leidžia manyti, kad su visu tuo yra įmanoma ir net pernelyg nesudėtinga susitvarkyti, bet buvusi patirtis taip pat sako, kad moteriai, kuriai svarbu ne tik namai, bet ir savirealizaicija, vaikučio auginimas gali būti tikras išbandymas, mėginant neprarasti savęs ir išsaugoti išmintingą, o ne hormonų ir emocijų valdomą asmenybę.

1. Neprarasti socialinio rato ir bendravimo. Šitas punktas yra labai sudėtingas, nes lėliuko priežiūra atima daug laiko, užima beveik visas mintis ir emocijas. Ypač sunku išlaikyti kontaktus su draugėmis ir draugais, jei jie dar neturi vaikų arba jų vaikai jau paauginti. Nutinka ir taip, kad su nauju gyvenimo etapu dažnai susikuria naujas draugų ratas, tas pas kurį panašaus amžiaus vaikai. Moterų draugystei palaikyti, priešingai nei vyriškajai, reikia leisti laiką kartu. Neretai išsiruoši iš namų, auginant mažą vaiką yra sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl reikia turėti iš anksto susigalvotą taisyklę, pvz.: kartą per dvi savaites privalomas susitikimas su draugėmis.

2. Turėti pagalbą iš šalies. Gana dažnai mamos bijo pasitelkti į pagalbą vyrą, nes šis nesugebės taip pasirūpinti vaiku, nenori pasikliauti močiutėmis, nes bijo, kad vaikas gali jos mamą ar anytą mylėti labiau nei ją, nerimauja dėl auklės pasirinkimo, nes svetimas žmogus negali būti patikimas. Taip ir tempia mamos visą naštą ant savo pečių. Kartais nemiegodamos ištisomis paromis, nes kai užmiega vaikas, reikia palaikyti prieš tai įprastą buvusią tvarką namuose, pagaminti vakarienę ir t.t. Juk aplink visos tokios šaunios ir viską suspėjančios, o aš... Taip prisideda ir kaltės jausmas, kuris tik sekina energiją, bet neduoda jokios naudos. Taigi, vyrą įtraukti į vaiko priežiūrą yra būtina, ne tik tam, kad nuimtų dalį rūpesčių, bet ir tam, kad formuotųsi ryšys tarp vaiko ir tėčio. Kitą galimą pagalbą irgi reikia čiupti ir džiaugtis, nes vaikui reikia ramios, nenusivariusios mamos, kuri galėtų skirti kokybišką dėmesį.

3. Skirti laiko tik sau. Kas mane labiausiai išvesdavo iš pusiausvyros auginant pirmąjį vaiką, tai negalėjimas pabūti vienai, tik su savimi. Ir tą aš supratau ne iš karto, o tik pastebėjusi dėsningumus, kad jei savaitę nepabuvau nei pusvalandžio ar valandos viena, aš tampu irzli ir nervinga. Ir per tą valandą man net nereikia veikti kažką ypatingo, tiesiog pabūti tik su savo mintimis visiškoje tyloje. Mes esame skirtingos ir galbūt tu norėtum per laiką skirtą sau pasidaryti manikiūrą ar paplepėti ramiai su drauge. Tinka viskas. Svarbu per t laiką atgauti vidinę pusiausvyrą.

4. Informaciją rinkti tik iš patikimų šaltinių ir specialistų. Kaip mano viena kolegė sako, kai jau tampi nėščia tai ir būni nėščia visą gyvenimą, t.y. padidėjęs nerimo ir rūpesčio lygis jau niekada nebebus toks, koks buvo. O nerimauti moterys, augindamos vaikus tikrai sugeba daug ir dažnai be reikalo. Internetas, mamyčių forumai, viską žinančios močiutės ar kaimynės dažnai čia atlieka meškos paslaugą. Mano nuomone, jei dėl kažko neramu, kyla klausimai geriausia yra tartis su specialistais, t.y.: pediatrais, psichologais ir pan.

5. Priimti gyvenimo pokyčius. Gimus pirmam, antram ar trečiam vaiku, gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Jis bus nei geresnis, nei blogesnis, tik bus kitoks. Ir tu tapsi kitokia. Ir kartais nelieka nieko kito, kaip atsiduoti tiems pokyčiams, pvz.: jei nuspręsi, kad nebenori dirbti banke, o nori turėti savo verslą, pirmyn. Šitų įkvepiančių ir keičiančių asmenybę pokyčių aš tikrai laukiu.

6. Turėti tikslų nesusijusių su motinyste. Jei visas mūsų gyvenimas ir mintys pradeda suktis tik aplink vaiką, mes jam užkraunam sunkią naštą – padaryti taip, kad jo mama būtų laiminga, nes visą kitą mamai nėra svarbu. Todėl svarbu kiekvienai iš mūsų turėti ko dar gyvenime siekti ir norėti. Ir nesvarbu kas tai, mokytis, keliauti, kurti... Svarbu, kad padėtų kurti savo vaizdą be motinystės. Vaikai užauga, o mes liekam gyventi toliau.

7. Atsiminti-užsirašyti, kad tobulų mamų nebūną ir nereikia. Nėra nieko blogiau vaikui, kaip turėti tobulą mamą, nes nė vienas žmogus nėra iš esmės tobulas ir vaikas niekada nepasieks to tobulumo, o jau užaugęs galvos, kad jo mama buvo tobula, o jis toks nevykęs. Taigi nekraukime ant vaikų pečių tokios naštos ir leiskime sau būti pakankamai geromis mamomis, o vaikams pakankamai gerais vaikais, tokie, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime matyti.

8. Turėti žmogų-signalą. Nesugalvoju kaip dar reiktų įvardinti draugę, sesę ar bet kurį žmogų, kurio tu paprašai tave perspėti, jei tau nuo motinystės ar pervargimo, ar užsidarymo namuose pradės važiuoti stogas, kalbėsi tik apie sauskelnes ir košeles. Būtų dar geriau, kad tas žmogus galėtų ne tik tau pasignalizuoti, kad gana, bet ir galėtų tave išsivesti į žmones, kad ir į kiną, kavinę ar pasivaikščioti, be vaiko ir pakalbėti ne apie vaiką.

9. Kas vakarą prisiminti dieną ir išsakyti akimirkas, kurios buvo malonios. Mamoms darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jame ne tik malonios akimirkos ir džiaugsmas, bet ir nuovargis, pasimetimas, nerimas. Mūsų smegenys per tūkstantmečius mokėsi pirmiausia dėmesį kreipti į pavojingus, blogus ženklus tam, kad mes liktume gyvi. Ir dabar mūsų atmintyje pirmiausia fiksuojasi rūpesčiai ir problemos, todėl labai naudinga kiekvieną vakarą, prieš užmiegant įsivardinti sau ar aptarti su artimu žmogumi tas dienos akimirkas, kurios buvo smagios ir džiaugsmingos. Taip mes mankštinsime smegenis daugiau dėmesio skirti teigiamiems dalykams.

10. Pasigaminti savipagalbos dėžutę. Dažnai kai būna labai sunku, mes nebežinome ko griebtis ir ką daryti, todėl kiekvienai iš mūsų yra naudinga iš anksto pasiruošti pagalbos sau dėžutę į kurią sudėtume dalykus, kurie mums pravestų sunkią akimirką. Tai gali būti mėgstamos muzikos įrašai, šokoladas, mielos nuotraukos, malonaus kvapo rankų kremas, telefono numeriai, kuriems gali apskambinti ir pan. Svarbu, kad pasirinkti daiktai pažadintų mūsų pojūčius: klausą, rega, uoslę, skonį, lytėjimą.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė



APIE ŽIEMIŠKĄJĄ MEDITACIJĄ IR TYKIUS JOS DŽIAUGSMUS

Pasnigus ir paspaudus šaltukui (na gerai, minus dvidešimt – jau nebe šaltukas, o visas šaltis), reaguojama įvairiai. Vieniems kyla pagunda keiktis ir keikti viską iš eilės: šaltį, Lietuvos klimatą, kelininkus, kuriuos „žiema pastoviai užklumpa nepasiruošusius“, šildymo sąskaitas ir t.t.

Kiti gi puola į aktyviąsias žiemos pramogas – slidinėjimą, čiuožimą pačiūžomis ir t.t.

Man, asmeniškai, kad ir kiek esu pozityvi, leidimasis nuo kalno slidėmis ar rogutėmis asocijuojasi ne su palaima ir lenktynėmis su vėju, bet su nušalusiais skruostais ir fizinėmis traumomis. Tačiau žiema man patinka. Todėl, kad, kaip sako išmintingi žmonės, nėra blogo oro – yra netinkama apranga ir blogas požiūris. Tik jis mus ir padaro nelaimingus.
Žiemą gamta ilsisi. Neretai žiemą daugelis pajunta kaip juos apima keistas tingulio jausmas. Net ne tingulys, o tikrų tikriausia apatija. Ją dar vadina letargo miegu, žiemos depresija. Tačiau kas, jei šią būseną pavadinsim saldžia tinginyste? O galbūt tai organizmo poreikis fiziniam ir protiniam poilsiui?

Žiemą yra daug su niekuo nesulyginamų malonumų net ir ne adrenalino fanatikams:
• Žiūrėjimas į apsnigtas egles bei apšerkšnijusius medžius. Jie turi tokio ypatingo žavesio ir veikia hipnotizuojančiai. Medžiai bet kuriuo metų laiku yra savaip gražūs, tačiau „žieminiai“ turi savy kažkokią magišką galią prikaustyti dėmesį. Kartais, važiuodama automobiliu per apsnigtą mišką, sustoju šalikelėje ir žiūriu...
• Sningantis sniegas. Sėdėti atsirėmus pasirėmus į palangę ir iš apačios stebėti atskriejančias snaiges. Arba einant gatve jausti kaip snaigės nutupia ir ištirpsta ant veido, žiūrėti kaip balti pūkai užkloja visus horizontalius paviršius.
• Soti sriuba ar troškinys. Turbūt jokiu kitu metų laiku soti, rieboka, tiršta sriuba taip nepradžiugina ir nesuteikia tiek palaimos, kaip šaltą žiemą. Ir dėl kalorijų nebaisu – šaltis jas tirpdo.
• Rankdarbiai arba gera knyga.
• Šiltas pledas ir pietų miegas.
• Žiemą labai gera būti namuose (skirtingai nei vasarą). Nieko tokio, jei namuose nėra židinio – žvakės liepsna taip pat atstovauja ugnies stichijai ir suteikia nei kiek nemažiau jaukumo. Todėl deginkite jas kuo dažniau ir pačias įvairiausias (pietaujant, vakarieniaujant, ant rašomojo stalo, svetainėje, miegamajame).

Žiemą sulėtėja tempai, išnaudokite šią laikiną apatiją poilsiui ir savianalizei. Jei jaučiatės nelaimingas ir/ar jums be galo nuobodu, gal ne žiema kalta? Greičiausiai ji kaip gera prichoterapeutė švelniai parodo jūsų pačių silpnąsias puses? Gal tai – ženklas, kad turite kažką savyje keisti – vertybes, įpročius, gyvenimo būdą, mintis?

Gražios ir vertingos ŽIEMOS!

Asta Budvytienė

Nuotrauka: Donaldo Foto

Per didelė tėvų meilė gali būti kenksminga


Tevai
Pas psichologą atėję klientai paprastai skundžiasi tėvų meilės stoka vaikystėje. Atvedę savo vaikus mylintys tėvai dažnai klausia: „gal jam dėmesio, meilės trūksta?“ Ir niekas nekalba apie tai, kad tos meilės galėjo būti per daug.

Sakysite, ar gali meilės būti per daug? Ir kodėl tai yra blogai? Atsakymas: taip, gali! Ir ji būna netgi kenksmingesnė negu dėmesio stoka. Per daug mylinčių, perdėtai globojančių tėvų vaikai serga dažniau, užaugę nesukuria sėkmingų ilgalaikių santykių, įsimyli netinkamus žmones, sunkiai save realizuoja veikloje, neranda darbo, įninka į priklausomybes, netampa savarankiškais ir t.t.

Nesugebėdami ar nenorėdami mylėti savo partnerio, tėvai ar vienas iš jų visą savo meilės energiją skiria vaikui. Juk vaiką mylėti daug lengviau ir paprasčiau, jis tave dievina ir myli besąlygiškai. O santuokinėje (poros) meilėje juk reikia keistis pačiam, taip sakant, šlifuotis. Per didelė meilė vaikui nėra tikra, po ja slepiasi egoizmas, puikybė, gailestis, noras turėti valdžią, globoti. Tikra meilė yra paleidžianti, suteikianti laisvę. Per daug mylinčios mamos negali paleisti (o ir vaikai nuo jų sunkiai atitrūksta) net ir suaugusių vaikų.

Kartais tokie per daug mylintys būna ir tėčiai, tačiau dažniau jie, bijodami artimų santykių su moterimi, pasineria į darbą, hobį, alkoholį. O moteris, kadangi mūsų kultūroje skatinama būti gera mama, visą save atiduoda vaikams.

Štai čia keletas pavyzdžių ir mano darbo praktikos:


Roma (vardai ir detalės pakeisti) atėjo į kabinetą labai susirūpinusi savo anūkės likimu, kalbėjo daug ir garsiai. Moteris energinga, globėjiška, puikiai žinanti kaip kiti turi gyventi, palaidojusi du vyrus. Jos sūnus prieš 13 metų, būdamas jaunas, susilaukė su mergina dukros, merginos nevedė (nes mamai ji atrodė netinkama), pora bandė gyventi kartu, tačiau dėl intensyvaus mamos dalyvavimo besikuriančios poros gyvenime, išsiskyrė. Dabar sūnus gyvena Kanadoje, ten sukūręs naują šeimą. Tikriausiai taip toli instinktyviai bėgo nuo mamos globos. Pasiūlius palikti anūkės gyvenimą jos mamos atsakomybei, moteris atsakė: „Mielai nesikiščiau, jei motina būtų normali“. Ir čia kalba eina ne apie asocialią marčią, tiesiog „normali“ reiškė „kad darytų taip, kaip aš noriu“.

Augustė (19 metų) kreipėsi į mane dėl sunkios depresijos. Tėvai, rodos, patys to nenorėdami, provokavo ir palaikė dukros ligą – lietingą dieną pasiūlydavo neiti į paskaitas, aimanuodavo kaip jai turėtų būti sunku mokytis universitete, neprileisdavo prie namų ruošos darbų, kritikavo jos drauges. Terapijoje sunkiai pasidavė pokyčiams, nenorėjo nieko savyje keisti. Užsiminus apie tai, kad anksčiau ar vėliau teks palikti tėvų namus ir tapti savarankiška, supyko. Šeimoje ji buvo „ypatingas vaikas“ jauniausia, miela, labai mylima ir lepinama, su mama buvo „geriausios draugės“, todėl visiškai nenorėjo „užaugti“, t.y., tapti atsakinga už savo gyvenimą.

Vitos penkiametė dukra turėjo didelę alergiją. Sunkiai padėjo net vaistai ar brangūs tepaliukai. Draugei rekomendavus apsilankė pas natūraliosios medicinos gydytoją, kuris atliko tyrimus, skyrė gydymo kursą vaistažolėmis, taip pat sudarė mitybo planą, liepė griežtai atsisakyti rafinuoto cukraus ir baltų kvietinių miltų produktų. Po kurio laiko dukros būklė ženkliai pagerėjo. Ir kaip elgėsi Vita? Gydymą nutraukė ir grįžo prie senos mitybos. Draugė užejusi į svečius rado ją kepant dukrai blynus. Paklausta kodėl taip elgiasi, Vita atsakė: „Netikiu, kad čia susiję su maistu“. Viena vertus, Vitos grįžimo prie senų įpročių gali būti paprasta – juk tikrai įpročius keisti gana sunku. Tačiau galima įžvelgti ir gilumines priežastis – mamos savirealizacija per dukros ligą. Su vyru santykiai šaltoki, tačiau užuot sutelkusi daugiau dėmesio šių santykių gerinimui, arba pačios saviugdai, Vita visą energiją skyrė dukrai, tiksliau – jos ligai. Vienintelis dalykas, apie ką Vita geba kalbėti ir daro tai su malonumu – dukros alergija.

Tokie atvejai man primena matytą animacinį filmą „Ilgo plauko istorija“. Siužetas: karalių dukra gimė turėdama stebuklingus plaukus, kurie gydydavo ir suteikdavo grožio ir jaunystės. Ragana norėjo būti amžinai jauna ir graži, ir princesės galiomis džiaugtis tik ji viena, todėl pagrobė mažylę ir uždarė ją bokšte. Mergaitei ragana neleido eiti į lauką, nes, kaip aiškino pati, „pasaulis pilnas pavojų, žmonės egoistai ir tik norės ja pasinaudoti“, paaugusią gąsdino baisiais ir blogais vyrais. Kai, padedama užklydusio plėšiko, princesė ištrūko laukan, jautė ne tik džiaugsmą, bet ir kaltės jausmą, kad savo „mamai“ nepakluso. O ragana darė viską, kad tik susigrąžintų merginą sau, kol, filmo pabaigoje, žuvo.

Ragana – per daug mylinčios mamos prototipas. Išoriškai ji yra gero linkinti, mylinti, sauganti ir globojanti. Tačiau tikrieji tokios mamos motyvai yra egoistiniai: užuot paleidusi savo vaiką į pasaulį atlikti savo misijos, daryti gera kitiems, ji nori savo vaiką „turėti“ ir toliau, semtis jo jaunatviškos energijos ir jį valdyti bei globoti.

Tokios mamos, pavyzdžiui, kartais padejuoja, kad jau būtų metas sūnui ar dukrai susirasti antrąją pusę, tačiau vos tik „potenciali antroji pusė“ pasirodo horizonte, mylinti mamytė ima tol ją vertinti, kritikuoti, kol pora ar jaunoji šeima išyra.

Populiaraus portalo straipsnyje teko skaityti apie pasaulinio garso kino žvaigždę, tiksliau apie jos dukros skyrybas. Dukra verkdama paskambino savo mamai pasiskųsti, nes ją paliko dar vienas vyras. Mama, užuot pasiūliusi pirmiausia paieškoti priežasčių, bandyti jas įveikti, davusi gero psichoterapeuto telefono numerį ar tiesiog paguodusi, sušuko: „Nieko tokio, žinojau, kad jis ne tau! Grįžk gyventi pas mane“. Ši aktorė, kuri pati buvo labai energinga, valdinga, nei su vienu vyru nesugebėjo užmegzti ilgalaikių santykių. Pati nemylėjo vyrų ir to neišmokė savo dukros. Argi nepanašu į raganą iš pasakos? Senstančiai ir nemokančiai mylėti (todėl tampančiai vis labiau vieniša) mamai norisi turėti šalia jauną dukrą ir kaip vampyras siurbti jos jaunystės energiją. Ragana pasakoje irgi buvo vieniša moteris. Kažin, ar būtų sugebėjusi mylėti vyrą?

Vėl iš naujo aktualia tema tapo vaikinų šaukimas į kariuomenę. Ir, būkim atviri, neretais atvejais jis nerimo kelia ne patiems vyrukams, bet jų mylinčioms ir atsidavusioms mamytėms. Rusų psichologas Anatolijus Nekrasovas įsitikinęs, kad tos mamos labiau negu „dedovščinos“ (kai vyresnieji kariai skriaudžia, tyčiojasi bei išnaudoja naujokus) bijo, jog praras savo valdžią sūnui. Juk iš kariuomenės jis grįš sustiprėjęs fiziškai, disciplinuotas, savarankiškas. Be to, pora metų jis bus toli nuo jos. Prieš dvidešimt metų praktiškai vienintelis bendravimas būdavo laiškai. Kaip teigia A.Nekrasovas, labai reta kuri mama laiškuose sūnui siūlydavo garbingai tarnauti, sustiprėti, tapti vyru. Dauguma rašydavo kaip jo ilgisi, klausia, ar su juo visi gerai elgiasi, ir tokiu būdu neleidžia jam atitrūkti nuo savęs ir tapti savarankišku.

Kodėl tokia apdainuota ir laikyta šventa motiniška meilė yra žalinga? Pirma, yra neteisingai sudėlioti prioritetai, vertybės; antra, todėl, kad tai netgi ne visai meilė. Tai - pripažinimo ieškojimas per vaikus. Ir, drįskime pavadinti, egoizmas. Tėvai bando save realizuoti per vaiką ir taip jam užkraunama atsakomybė gyventi ne savo, bet tėvų gyvenimą. Itin dažnas pavyzdys – kai sūnus ar dukra pasirenka profesiją, kurią primygtinai siūlo tėvai. Neretai per daug mylinčių tėvų vaikai niekaip neįsitvirtina ir darbo rinkoje. Juliui 32 metai, jis baigęs universitetą (tą patį, kur jo mama dirba dėstytoja). Tačiau iki dabar nedirba, yra tėvų išlaikomas. Priežastis aiškina jo mama (sūnus pats neatsakinėja): tokio asakingo darbo jis negali dirbti, nes atsakomybė jį taip slegia, kad jis naktimis nemiega, kyla panikos priepuoliai, dūsta, širdis stoja, spaudimas pakyla... O paprasto darbo jis irgi nenori, „Juk universitetą žmogus baigė, nedirbs gi pagalbiniu!“.

Vaistas nuo visų šių ligų būtų paprastas ir kartu sunkus – ugdyti savo lyties savybes (vyriškas ar moteriškas), o prioritetu laikyti savo porą, vyrą ar žmoną. Ne vaikus/tėvus/darbą/pinigus, bet savo antrąją pusę. Kurti stiprų ryšį su juo, palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų. Tik tada vaikai taps paklusneni, ims geriau mokytis, užaugę sukurs darnias šeimas, tėvams bus sunkiau kištis į jūsų gyvenimą, o pačių sveikata pagerės ir finansinė padėtis palengvės.

Jau beveik girdžiu klausimą: „bet tai kaip jį va tokį ir anokį mylėti?“ Štai čia ir prasideda darbas su savimi, tikrasis tobulėjimas. Mylėti reikia mokytis. Pirmiausia daugybę kartų per dieną sau sakykite: man svarbiausia – vyras/žmona! Kartokite kol patys tuo patikėsite. Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite. Kitas klausimas, kuris greičiausiai kils - ką daryti, jei tėvai yra per daug mylintys, kontroliuojantys bei manipuliuojantys? Ar tai reiškia, kad vaikas yra pasmerktas? Tikrai ne. Nesvarbu kokius tėvus turi ir koks gyvenimas (ne)susiklostęs, visada galima padaryti sprendimą pradėti gyvenimą kitaip ir po truputį mokytis būti suaugusiuoju – valdyti emocijas, mokytis priimti pasaulį tokį, koks ji yra ir prie jo prisitaikyti, ugdytis vidinę stiprybę, sakyti „Ne“, veikti, užuot ieškojus kaltų ir pan. Tiesiog paleiskite tėvus. Todėl siūlau padėkoti tėvams ir priminti, kad esate suaugęs, todėl tvarkotės pats. Gerbiate jų nuomonę, tačiau darote savo sprendimus, tegu ir neteisingus. Ir, patinka jiems tai ar ne, dabar jums svarbiausias žmogus – jūsų partneris. Ir kuo greičiau, bet kokia kaina, palikite tėvų namus!

Asta Budvytienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė


Pražūtingas gyvenimas rytdiena

Interviu su psichologe Asta Budvytiene žurnalui "Prie kavos"

Gyvenimas rytdiena
Pamiršę mėgautis paprastais gyvenimo malonumais žmonės įsisuka į rūpesčių liūną ir nejučia pradeda gyventi geresnės ateities iliuzija. „Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento“, - pataria psichologė Asta Budvytienė.

Kas yra laimingas gyvenimas?

Laimė – tai ne prisiminimai, o esamuoju laiku vykstantys pozityvūs veiksmai. Galime prisiminti, galvoti kaip gražu būna pavasarį žydint sodams, bet jei jiems sužydėjus nerasime laiko stabtelėti ir pasigrožėti, laimės pojūčio nepatirsime. Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento. Kurti planus naudinga siekiant efektyvios ir produktyvios veiklos. Tik labai svarbu nekurti tuščių iliuzijų, kad neva tik ateityje galima tapti laimingu. Labai svarbus balansas tarp dabarties ir ateities. 80 % laiko apmąstymuose turi būti skirta dabarčiai, 10%  – prisiminimams ir tiek pat  ateičiai. Trumpai tariant, laimingas gyvenimas – tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir tuo, kas pasiekta jau šiandien.

Kaip planuoti ateitį?

Planavimas yra naudingas ir reikalingas norint išvengti chaoso. Jis taip pat suteikia gyvenimui kokybės. Juk daugelį darbų ar malonumų svarbu atlikti reguliariai pagal planą. Apsileidimas niekada nesuteiks laimės. Net ir gamta turi savo ciklus, tvarką. Vienas populiariausių planavimo metodų – skirstyti darbus į A, B, C ir D kategorijas. A – skubūs ir svarbūs darbai, B – svarbūs, bet neskubūs, C – skubūs, bet nesvarbūs ir D - neskubūs ir nesvarbūs, kurių galima ir neatlikti. Planavimas turi padėti išlaikyti produktyvumą. Jei daugiausiai dėmesio yra skiriama A ir B darbams – viskas puiku. Galima kartais nukrypti nuo plano, bet jei darbai skirstomi kitaip – planavimo dar reikia mokytis.

Kodėl taip svarbu galvoti apie dabartį?

Dirbti, poilsiauti ir gyventi – viską reikia daryti nuoširdžiai ir visu šimtu procentų. Laimingiausios akimirkos būna paprastos. Žmogus bus kur kas laimingesnis besikapstydamas sode nei važiuodamas prabangiu automobiliu. Gebantieji susitelkti į dabartį nuveikia daugiau. Jei netenkina dabartinė būsena, atsižvelgiant į situaciją, reikia ją keisti. Dažniausiai reikia pakeisti elgesį ar mąstymą. Kai viskas, kas yra žmogaus valioje, padaroma, tereikia susikaupti ir kantriai laukti. Viskas gyvenime praeina. Tačiau jei žmogus vis laukia, kada pasikeis aplinkybės, ateis geresni laikai, vyras nustos gerti, vaikai pradės studijuoti ar gražiai elgtis – tai jau tampa nenormaliu elgesiu. Kai situacija ilgai nesikeičia, viskas rodo, kad vengiama prisiimti atsakomybę.

Kas lemia gyvenimą rytdiena?

Tai sukelia baimės ir bijojimas pažvelgti tiesai į akis. Daug lengviau gyventi iliuzijose ir tikėtis, kad kada nors ateis laimė. Tačiau praėjus tam tikram laikui ar pasikeitus aplinkybėms laimė nesikeičia. Gavus trokštamas pareigas, laimėjus loterijoje, ištekėjus už mylimojo, susilaikus mažylio ar pasiekus kokį nors kitą tikslą žmogų aplanko euforija, trumpas pakylėjimas, bet po kurio laiko tai praeina ir jaučiamasi taip, kaip iki tos laimės akimirkos ar dar blogiau. Laimę galime suteikti tik patys sau. Tai pasiekti galima tik išsprendus vidines problemas ir pradėjus keistis.

Kokiems žmonėms būdingas toks laimės laukimas?

Asmenybėms, kurios turi daug iliuzijų. Paprastai tokie žmonės mano, kad kažkas visada pasikeis, jų gyvenimai susitvarkys, nuotaika atsiras ir viskas susidėlios į savas vietas tarsi savaime. Pastebima, kad tai labiau būdinga sovietmečiu gyvenusiai kartai. Taip yra dėl to, kad anuomet valdžia pasirūpindavo gyvenamąja vieta, darbu. Nuo pačio žmogaus mažai kas priklausė. Buvo skatinamas kuklus gyvenimo būdas ir tikėjimas gausiai dalijamais šviesesnio rytojaus pažadais. Tačiau šia savybe pasižymi nebrandūs asmenys ir itin globėjiškų tėvų vaikai.

Kaip planavimą veikia  informacinės technologijos?

Mes patys leidžiame technologijoms mus veikti suteikdami joms pernelyg daug reikšmės ir pasinerdami į jas. Jei staiga iš mūsų gyvenimų dingtų visos informacinės technologijos, net neabejoju, kiltų panika. Tačiau laikui bėgant viskas atsistotų į savas vietas.

Kada darbų ir įvairių veiklų atidėliojimas tampa nenormaliu reiškiniu ir signalizuoja apie sutrikimą?

Taip nutinka kai pats žmogus ar jį supantys aplinkiniai pastebi, kad daugiau yra kalbama arba mąstoma nei daroma. Tai yra signalas, kad reikia keisti planavimą. Tokie žmonės nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir visada randa pasiteisinimų savo neįgyvendintiems planams. Tačiau svarbu žinoti, kad nuolatinis darbų atidėliojimas gali būti ir depresijos požymis. Ypač jei daugiau nei 2 savaites kankina liūdesys ir nebedomina niekas, kas domino anksčiau. Priklausomai nuo sutrikimo sunkumo, tampa sunku atlikti net ir kasdienius darbus, juos planuoti. Jau nekalbant apie iššūkius ir rimtesnius projektus. Galiausiai kyla ir kaltės jausmas dėl neįgyvendinamų darbų. Tokiais atvejais reikia kreiptis į specialistus, kurie skiria gydymą.

Kaip vertinate būseną kai žmogus perka įvairius daiktus, drabužius, tačiau naudojimąsi jais vis atidėlioja?

Taip elgtis skatina nesaugumo jausmas ir baimė patirti nepriteklių. Tai labai būdinga mūsų šalies gyventojams dėl klimato. Mums nepakanka kaip kokiems ispanams džiaugtis šiluma vasarą ir skaniais obuoliais rudenį. Mes turime šaltą ir snieguotą žiemą, todėl privalome pasirūpinti, kad nesušaltume ir nemirtume iš bado. Instinktyviai jaučiame, kad turime sukaupti pakankamai maisto, kuro, šiltų drabužių. Tai būdinga ir dėl karų, kuriuos išgyveno seneliai ir tėvai. Toks nuolatinis pasiruošimas blogiems laikams ir nerimas yra įaugę į kraują. Problemos užklumpa kai žmogus nebesugeba gyventi dabartimi ir tik nerimaudamas laukia ateities bei priekaištauja kitiems dėl netausojimo, išlaidavimo, pernelyg dažnų pramogų. Negerai savo gyvenimo būdą kategoriškai laikyti vieninteliu teisingu. Jei užklupo nerimas dėl ateities, reikia nebijoti jį įvardinti, susimąstyti ir po kurio laiko paklausti savęs: ar galiu ką nors pakeisti? Jei pakeisti įmanoma – reikia taip ir daryti, o jei ne – išmokti su tuo susitaikyti. Gyvenime reikia mokytis atleisti skriaudėjams, atsiprašyti įskaudinus, pagalvoti, ką kitą kartą galima padaryti kitaip ir gyventi toliau.

Ar visada yra gerai taupyti „juodai dienai“?

Finansai yra pati skausmingiausia ir daugiausiai emocijų kelianti sritis. Tai ir vidinės žmogaus psichologijos atspindys. Jie rodo savivertę, gebėjimą prisiimti atsakomybę ir požiūrį į pinigus. Gerai kai pajamos būna didesnės už išlaidas, tinkamai sudėliotos vertybės ir nėra sunku atsisakyti įvairių smulkių malonumų dėl svarbesnio tikslo. Taupyti svarbiausia pozityviam tikslui: kelionei, būstui, saviugdai... Rekomenduojama vengti vartotojiško požiūrio ir pirkti viską tik tam, kad turėti. Nesveika taupyti „juodai dienai“, savo laidotuvėms ar kitoms blogybėms. Nes tam ir programuojame savo gyvenimą.

Tačiau žmonės, kurie mažai galvoja apie ateitį ir yra linkę vadovautis jausmais ir emocijomis neatrodo rimti.

Visur turi būti saikas ir pusiausvyra. Tik šia diena gyvenantys laisvamaniai taip pat ne visada yra laimingi. Taip dažnai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Toks gyvenimo būdas gali slėpti nesaugumo jausmą. Mažai apie ateitį galvojantys žmonės bijo, kad visos gėrybės (pinigai, maisto produktai, pramogos, laikas ir kt.), kurias šiandien turi, baigsis ir todėl puola be saiko vartoti, mėgautis. Pinigai švaistomi, o maistas ryte ryjamas. Natūralu, kad tokiais žmonėmis yra sunku pasitikėti. Susitvarkyti su savo nesaugumo jausmu reiškia suvokti, kad pasirinkus vieną daiktą, teks atsisakyti kažko kito ir mokėti džiaugtis dabartimi negalvojant apie rytojų.

Kokias didžiausias klaidas darome kiekvienas?

Tiek aš, tiek ir kiti mano kolegos pastebime, kad viena didžiausių pacientų klaidų yra nenoras prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Galima to išvengti?

Žinoma. Tiesiog reikia neatidėlioti. Kartais psichologai klausia savo paciento, ką jis darytų jei žinotų, kad jam liko nedaug laiko gyventi. Labai dažnai žmonės atsako, kad nedarytų visiškai nieko. Baimė paralyžiuoja. Po didele mirties baime slepiasi didelis nenoras gyventi.

Kokias tris gyvenimo taisykles turėtume naudoti kiekvienas?

Reikia užduoti sau tris klausimus: ką daryti kitaip, ko vengti ir ką pašalinti iš savo gyvenimo jau dabar. Galima šiuos klausimus užsirašyti ir pasikabinti kasdien matomoje vietoje arba tiesiog nuolatos sau kartoti, kad vienintelis žmogus, kuris gali padaryti mane laimingą, esu aš pats. Nereikia gailėtis klaidų. Jų darome visi, bet iš to reikia mokytis ir judėti pirmyn. Paminklai statomi ne už norus, o už realius darbus.



Kaip vaikų auklėjime „rykštę“ pakeisti į meilę?

Auklėti vaiką rykšte daug lengviau ir paprasčiau, nei auklėti vaiką tik žodžiais ir savo autoritetu. Pagrindinė nauda iš fizinių bausmių taikymo ta, kad tėvelis ir mamytė taip išlieja savo neigiamas emocijas – pyktį, baimę, liūdesį. Nuleidus garą, palengvėja.

Tačiau kokią žinią, gauna mušamas vaikas? Pirma – „kai susinervuoji mušk silpnesnį“. Antra – „oho koks aš galingas, kad išvedžiau tėvelį ir mamytę iš pusiausvyros, kitąkart vėl taip pasielgsiu. Trečia – „pasaulis toks baisus, kad net suaugęs nesusitvarko su savo emocijomis“.

Taigi auklėti be diržo efektyviau, bet tuo pačiu ir sunkiau. Reikia daugiau išradingumo, kantrybės ir žinoma nuoseklumo. Keli patarimai, kas išbandyta ir tikrai veikia:

*      Dienotvarkė ir taisyklės. Vaikams daug aiškiau ir paprasčiau, kai yra pastovūs ritualai. Pvz.: Atsikėlę einam į tualetą, darome mankštą, o tada prausiamės, rengiamės, pusryčiaujam ir keliaujam į darželį. Vienos taisyklės namuose nusistovi pačios pvz.: saldumynai tik po maisto, kitas taisykles galime sutarti kartu su vaikais. Pvz.: prieš miegą susitvarkome žaislus, o tada mamytė ar tėvelis skaito pasaką; nepertraukinėjame suaugusiųjų pokalbio, einame miegoti 21 val., vakarieniaujame visi kartu ir t.t Labai svarbu, kad taisyklių laikytųsi tiek vaikai tiek tėvai, nes tik tada jos bus galiojančios. Kuo mažesni vaikai, tuo taisyklių mažiau ir jos trumpesnės.

*      Paskatinimai ir pagyrimai. Labai dažnai tėvai linkę, tik pastebėję neigiamą vaiko elgesį iš kart jį drausminti. Jei vaikas elgėsi parduotuvėje/muziejuje/teatre gražiai, o paskui pradeda išdykauti. Tai pirma pagirkite vaiką už kantrybę, gražų elgesį, o tada paprašykite dar truputėlį pasistengti. Nustebsite, pamatę kaip vaikai džiaugiasi pagirti ir noriai bendradarbiauja.

*      Aiškios ir pastovios ribos. Vaikams turi būti aišku, kas galima, o kas negalima. Jei vaikas muša, kitą vaiką žaidimų aikštelėje turėtų eiti du perspėjimai, o paskui jau drausminimas. Jei vaikas ir perspėtas du kartus, elgiasi agresyviai ir toliau, jį išvedame, jei reikia ir išnešame iš žaidimų aiktelės. Reikia visada pastebėti vaiko netinkamą elgesį ir jį drausminti. Tam labai tinka kelių minučių pertraukėlės „ramybės kėdėje“. Reiktų skirti tiek minučių nusiraminimui, kiek vaikui metų. Drausminant geriausia, kad sektų natūralios pasekmės. Pvz.: Išpylus arbatą, reikia pačiam išvalyti balą.

*      Perspėjimai apie veiklos pasikeitimą. Dažnai tėvai nori, kad vaikai tik išgirdę vykdytų komandas: keltis, praustis, valgyti, miegoti. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad vaikai per dieną girdi apie 2000 paliepimų. Pagalvokite, jei jums vadovas nuolat sakytų, ką daryti. Vaikams yra labai sunku iš karto keisti veiklą. Ypatingai jei vaikas buvo stebuklingame žaidimų  pasaulyje, jam sunku iš karto eiti praustis ar valgyti. Labai veiksmingai veikia perspėjimai pvz.: „kai suskaičiuosiu iki 5 einame valgyti“ arba „jau turime eiti namo, gali nučiuožti nuo čiuožyklos dar 3 kartus ir eisime.

*      Kiti patarimai:

o       Mini varžybos, kur laimi draugystė. Pvz.: „einam kas greičiau nusirengs, tas eis pirmas į vonią maudytis.“

o       Ignoruokite „ožius“, o girkite tinkamą elgesį.

o       Pirma nemaloni veikla, o paskui maloni. Klausti vaiko: „Ką norėtum nuveikti po to, kai išsivalysime dantis? ... Tai paskubėkime išsivalyti dantis, kad dar spėtume pažaisti.“

o       Pasitelkite vaizduotę. Vaikas nenori tvarkytis žaislų, paskaitykite knygelę „Netvarkos nykštukas“.

o       Bendraudami su vaiku kalbėkite trumpais aiškiais sakiniais žiūrėdami į akis. Vaikai ilgų moralų negirdi.

Su kiekvienu vaiku galima susitarti gražiuoju ir be diržo. Vaikai skirtingi, tačiau jiems visiems reikia meilės, dėmesio ir bendravimo kasdien. Vaikai turi teisę jaustis saugūs savo gimtuose namuose. Nes  smurtas gimdo smurtą, o meilė – meilę ir gražius tarpusavio santykius.


Patarimai pirmoko tėvams. Atsako Vitalija Mikutaitienė

1)      a) Kaip patartumėte elgtis tėvams, kurių vaikai pradeda eiti į mokyklą: kaip juos gražiai ir be streso įvesti į naują rutiną, pripratinti prie naujų taisyklių?

Visų pirmiausia yra būtinas teigiamas tėvų nusiteikimas mokyklai, būsimai mokytojai ir mokslui. Jei tėvams mokslas yra vertybė, jie nuosekliai ruošia savo vaiką mokyklai. Tėvai atsakingai parenka mokyklą, pirmąją mokytoją, kuri labiausiai tiktų jų vaikui. Labai gerai jei vaikas jau lankė paruošiamąją grupę darželyje. Tada vaikas jau žino pagrindines kolektyvo taisykles. Prieš mokyklą nėra taip svarbu ar vaikas moka gerai skaityti ir rašyti. Bet svarbiausia vaiko savarankiškumas, socialiniai įgūdžiai. Ar jis geba pats apsirengti, susidėti tvarkingai savo daiktus, ar susitvarko savo žaislus, rašymo priemones. Ar moka užmegsti pokalbį su nepažįstamais vaikais. Ar sugeba prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Tėvai neturėtų mokyklos pateikti kaip didžiausio siaubo sakydami, kad „Jau baigėsi tavo katino dienos, bus tau dabar!“. Ar vien tik teigiamai „Oi ten bus labai smagu, susirasi daug naujų draugų, sužinosi daug įdomių dalykų.“ Būtent nežinojimas ir kelia didžiausią stresą vaikams. Taigi labai gerai jei vaikas jau prieš rugsėjo 1-ąją lankėsi mokykloje ir susipažino su mokytoja, savo klasiokais bei darė įvairias užduotis, bent vieną pusdienį. Kai kuriose Lietuvos mokyklose yra praktikuojama, kad vieną gegužės ar birželio savaitę būsimi pirmokai renkasi į pamokėles. Bet jei to nebuvo, reiktų vaikui papasakoti apie laukiamą naują dienotvarkę. Galima namie pasipraktikuoti kelias pamokas su pertraukomis. Gali būti atliekamos įvairios  praktinės užduotys 35-45 min. Paskui daroma pertrauka -10-15 minučių. Taip pat galima kartu su vaiku prisiminti taisykles, kokių laikėsi darželyje, kokių taisyklių laikosi namuose ir pagalvoti kokios taisyklės gali būti mokykloje. Jei vaikui nebuvo problemų dėl elgesio darželyje, tai tikėtina, kad ir mokykloje nekils jų. Su vaiku apie mokyklą reiktų kalbėtis, ne nuogąstaujant „O kaip tau ten vaikeli bus“, bet suteikiant pasitikėjimo. „Tau pavyks...“,  „Aš pasitikiu tavimi, tu gali...“ „Aš žinau, tu sugebėsi...“. Išleidžiant vaiką į pirmą klasę, svarbiausia pasitikėti vaiko galimybėmis priprasti prie naujos dienotvarkės ir naujų taisyklių.

b) Kaip ankstyvą kėlimąsi paversti kiek malonesniu?

Kad keltis anksti būtų malonu ir smagu reikia turėti kasdienius ritualus. Svarbiausias iš jų yra   laiku nueiti miegoti. Geriausia 9 val. vakaro. 7 metų vaikas per parą turėtų miegoti vidutiniškai apie 11 val. Mokyklinukui jau gali patikti pačiam keltis pagal žadintuvą. Kuo labiau pasitikėsite vaiku, tuo jis bus savarankiškesnis. Galite sutarti, kad jau lipa iš lovos po antro ar trečio skambučio. Kitas variantas vaiką žadinti įjungus ritmingos muzikos, pagal kurią galima padaryti rytmetinę mankštą. Labai naudinga mokyti vaikus ryte nusišypsoti sau veidrodyje ir pasisveikinti su mieliausiu žmogučiu žemėje – pačiu savimi. Tas patarimas galioja ir tėveliams. Jei tėvai gerai nusiteikę ryte, lengviau ir vaikams smagiai išsiruošti į mokyklą. Tačiau morališkai reikia pasiruošti, kad gali būti visokių rytų.

c) Kuo gali grėsti sąmoningo rengimosi į mokyklą stoka?
Jei tėvai sąmoningai nerengs vaiko mokyklai, gali vaikui formuotis atmestinis požiūris į mokyklą ir mokymąsi. Jei šeimoje bus kalbama, kad „mokslas tik pinigų kišimas į balą“, tai labai tikėtina, kad vaikas gali nesistengti mokytis ar net imti praleidinėti pamokas, jau pradinėse klasėse. Taip pat jei tėvai nekalbės kas laukia mokykloje, vaikai gali perimti neigiamą vyresnių brolių, seserų ar draugų požiūrį. O tai lems, kad vaikas nenorės ir bijos eiti į mokyklą.

Labai svarbu sąmoningai ruoštis vaiko pirmajai klasei. Taip tėvai parodo savo požiūrį į mokslą, kas lemia ir tolesnę vaiko motyvaciją mokymuisi.


2) Ką daryti, jei vaikas nenori eiti į mokyklą? Kiek apskritai jam trunka adaptacija (pirmokui? vėlesniam vaikui?) Nuo ko priklauso jos sėkmė? Ką gali padaryti tėvai, mokytojai, klasės draugai? Kas nulemia vaiko norą eiti ir neiti į mokyklą?
Jei vaikas nenori eiti į mokyklą, visų pirma reikia išsiaiškinti to priežastis. Tos priežastys gali būti labai įvairios. Pvz.: vaikas susipyko su draugu, kažkas pasišaipė, nepavyko atlikti užduoties, mokytoja pasakė griežtesnį žodį, pralaimėjo varžybas ir t.t. Svarbiausia vaiką išklausyti ir nemenkinti problemos svarbumo. Geriausia vaiką skatinti patį atrasti problemos sprendimo būdus. Kai kuriais atvejais, gali užtekti tik išklausyti vaiką, kitais atvejais gali tekti ir įsikišti į klasės gyvenimą. Svarbiausia yra stebėti vaiko nuotaiką. Natūralu, kad pirmomis savaitėmis jis gali jaustis pavargęs ir grįžęs norėti eiti pamiegoti. Taip pat gali būti, kad vaikas po mokyklos bus piktesnis, irzlesnis, nesukalbamas. Įprastai adaptacija pirmoje klasėje ar pakeitus mokyklą trunka nuo dviejų savaičių iki pusmečio. Adaptacija gali užsitęsti, jei vaikas nuolat ir ilgai serga, nelanko mokyklos.

 Uždaresniems, jautresniems ir droviems adaptacija gali užtrukti ilgiau. Labai svarbu ir vaiko santykis su pirmąja mokytoja. Pradinukai dažniausiai labai noriai eina į mokyklą. Jiems mokykloje yra svarbiausia bendravimas su draugais. Jie grįžę labai noriai pasakoja, ką žaidė per pertraukas su draugais. Tėvai vaiko adaptaciją gali palengvinti išklausydami ir padrąsindami. Nors pirmokams namų darbai ir neužduodami. Labai naudinga peržiūrėti, ką vaikas darė mokykloje, gal reiktų jam pagalbos besimokant. Jei vaikas patiria sunkumų bendraujant su klasiokais, būtų naudinga kelis pasikviesti į svečius. 

 

2)      a) Ką patartumėte pirmoko tėvams ir kodėl?  

Pirmiausia, pasitikėti savo vaiku ir stengtis neparodyti vaikui savo nerimo ir baimių. Tėvai nepasitikėdami vaiko gebėjimais, gali jį apkrauti bereikalingomis pamokėlėmis, užduotimis ir taip gali nelikti laiko pagrindiniam vaiko užsiėmimui žaidimams. Ties septintaisiais vaiko gyvenimo metais vaiko smegenys pasiruošia mokymuisi ir vaikai natūraliai ima norėti mokytis. Reikia pasitikėti vaiko mokymosi tempu.

Antra, turėkite savo namų ir šeimos taisykles. Mokykite vaiką jų laikytis ir aiškinkite taisyklių prasmę. Taip vaikui bus lengviau prisitaikyti ir prie mokyklos taisyklių.

Trečia, skatinkite vaiką užbaigti pradėtas veiklas, žaidimus. Girkite procesą, o ne rezultatą. Taip mokysite vaiką išlaikyti dėmesį ties vienu dalyku. O tai labai svarbu mokykloje per pamokas.

Ketvirta, skatinkite vaiko savarankiškumą. Leiskite padėti padengti stalą pietums, susiruošti  vietą žaidimams, piešimui, lipdymui. Girkite, kai neprašytas susitvarko, susideda žaislus, drabužius kelionei. Taip jam bus lengviau mokykloje palaikyti tvarką ant stalo, pasiruošti fizinio pamokai.

Penkta, skatinkite išklausyti iki galo nepertraukiant kalbančio žmogaus. Mokykite pagarbos vyresniesiems. Tada vaikui bus jau įprasta klausytis nepertraukinėjant mokytojo.


b) Kas jiems gali būti netikėta ir nauja?

Jei šeimoje pirmas vaikas išeina į mokyklą, tai sutampa su šeimos krize. Tėvams viskas yra nauja. Jų pirmagimis savarankiškėja. Kuo toliau tuo tėvų reikšmė vaiko gyvenime mažės, didės draugų reikšmė. Vaiko poreikiai ir reikalavimai išauga. Tėvams kils daug klausimų: Kiek vaiką vesti/nuvežti į mokyklą, o kada jis jau gali pats nueiti ir grįžti iš mokyklos? Į kokius būrelius leisti? Ar ruošti pamokas kartu? Kas atsakingas už knygų susidėjimą į kuprinę?

Tėvams reikia išmokti didinti atsakomybę vaikams už jų pačių elgesį.  Kaip tėvai pasitiki vaikais, taip vaikų auga pasitikėjimas savimi, didėja savarankiškumas.


c) Kokias klaidas dažniausiai daro pirmokų tėvai ir kokia tų klaidų įtaka/pasekmės?

Dažniausiai sunkumų kyla tiems, kurie turi kategoriškus nusistatymus sau ir savo vaikų atžvilgiu. Pvz.: „Aš niekada nepadėsiu ruošti vaikui pamokų.“ Arba „Mano vaikas bus krepšininkas/pirmūnas/nevykėlis“ „Aš tai jau nevaikščiosiu į tėvų susirinkimus“.

Kai iškeliame sau ar vaikams per aukštus kategoriškus reikalavimus yra labai sunku jų laikytis. Reikia atsižvelgti į vaiko temperamentą, norus ir pomėgius, sprendžiant kiek vaikui reikės pagalbos mokantis ar kokį būrelį parinkti užklasinei veiklai.



Lokys, pelė ir tualetas (Terapinė pasaka vaikams, kuriems baisu tualete)

Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdamas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.

Kartą jį netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkiai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį. Lokys pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.– Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėkšiu kaip uogą!

Pelė pradėjusi gailiai maldauti:

– Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!

Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet vis tik paleidęs Išdykėlę.

O Lokys Mikelis nors ir būdamas didelis, baisinis žvėris, turėjo vieną didelę baimę. Jis bijojo eiti į tualetą naktį.

Vieną tamsią naktį lokys vaikščiojęs po mišką ir labai užsinorėjęs rimto reikalo. O į tualetą baisu eiti vienam. Mamos šalia nėra. O juk nedarysi bet kur, negražu, nemandagu. Lokys Mikelis ėmė baisingai dejuoti, riaumoti iš to nežinojimo kaip tą rimtą reikalą atlikti. Galvojo galas jau jam.

Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.

Toji išbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas riaumoja! Tuojau atlėkusi pagalbon, ir klausia:- Mikelyti, kas čia tau nutiko, kad taip riaumoji?

Gėda Lokiui prisipažinti, kokią bėdą jis čia turįs. Išraudo tik visas nuo galvos iki kojų. Pavirto iš rudojo lokio į raudonąjį lokį iš tos gėdos. Gerai, kad tamsu buvo, tai pelytė nieko ir nepastebėjo. Papasakojo savo mažajai draugei savo didžiąją bėdą,visas baisiai riaumodamas ir kukčiodamas, kaip jis bijo vienas eiti į tualetą.

Tada pelytė ir sako:- Mikelyti nebijok, einam kartu. Aš tave palydėsiu. Šviesą įjungsiu. Ir šalia už durų patupėsiu. Ir pasaugosiu tave nuo tavo baimių. Ir neleisiu eiti vidun ir tave skriausti.

Kaip tarė taip ir padarė. O lokys Mikelis atrado, kad ne taip jau ir baisu tam tualete ir visai jam pagalbos nereikia. Viską moka pats puikiai susitvarkyti. Tačiau jam vien nuo minties būdavo ramiau, kad pelyte tupi už durų ir saugo jį nuo visokių baimių. Nors kartais pelytė ir netupėdavo už durų jis vis tiek pagalvodavo, kad pelyte tupi ir saugo. Ir iš karto ramiau likdavo ant širdies.

Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pelytę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė



DIDELIS VAIKŲ AMŽIAUS SKIRTUMAS - interviu žurnalui "Prie kavos"


Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų laikomas optimaliu? Ką reiškia didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų?

Tinkamiausią amžiaus skirtumą tarp vaikų įvardinti yra sudėtinga, nes vaikai ir jų tėvai yra labai skirtingi ir individualūs. Dažniausiai psichologai optimaliu amžiaus skirtumu tarp vaikų laiko 4 metus. Kada vyresnis vaikas jau yra gavęs pakankamai išskirtinio dėmesio ir meilės, o amžius skirtumas tarp vaikų dar netrukdo atrasti bendrų pomėgių ir veiklos. Dideliu amžiaus skirtumu tarp vaikų yra laikoma 6 ir daugiau metų. Kai kurie psichologai teigia, kad vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas didesnis nei 6 metai, auga jau kaip vienturčiai.

Galima numanyti, kad vaikui, kuris šeimoje ilgą laiką buvo vienturtis, gana nelengva susitaikyti su mintimi ir padėtimi, kai atsiranda jaunesnis brolis ar sesė. Tai gali psichologiškai traumuoti vyresnėlį? Jei taip, tuomet kokios gali būti pasėkmės?

Jaunesnio vaiko gimimas šeimoje krizę vyresniam vaikui sukelia nepriklausomai nuo jo amžiaus. Kartais kuo vyresnis vaikas, tuo lengviau jam yra paaiškinti mažesnio vaiko atsiradimą ir būsimus pasikeitimus šeimoje. Ir tai kaip vyresnis vaikas susitaiko su jaunesnio vaiko atsiradimu labiau priklauso ne nuo amžiaus skirtumo, o nuo to kaip tėvai paruošia vaiką, kaip kalba ir aiškina pasikeitusią situaciją, kiek dėmesio netenka vyresnysis. Jaunesnio vaiko atsiradimą aš nepavadinčiau trauma, tai krizė, kurią kiekviena šeima turi įveikti per 6 mėnesius, nes jei nepavyksta to padaryti per pusę metų, gali prireikti psichologo pagalbos šeimai. Gimus jaunesniam vaikui, vyresnėlis gali jaustis nemylimas, apleistas, nuskriaustas, gali pradėti nekęsti gimusio vaiko, jausti jam pavydą ir pyktį. Vyresnėlis gali staiga sumažėti, pradėti elgtis vaikiškiau nei jam buvo būdinga, pvz.: pradėti prašyti čiulptuko arba norėti kartu miegoti su mama. Visa tai rodo, kad vaikas jautriai išgyvena permainas ir jam reikia padėti jas įveikti. Gali būti ir taip, kad iš pradžių vyresnis vaikas labai gerai reaguoja į naujagimį, bet šiam pradėjus ropoti, vaikščioti ir imti vyresnėlio daiktus, trukdyti žaisti ar mokytis, gali atsirasti pyktis ir nenoras dalintis.

Kas dedasi vyresnėlio galvelėje ir širdelėje, kai prakutęs mažasis neklaužada nuolat būna teisus,o iš vyresnėlio dažniausiai reikalaujama nuolankumo ir tolerancijos mažylio atžvilgiu?

Vyresnis vaikas neteisybės atveju jaučiais nemylimas, įskaudintas ir nesuprastas, todėl tolerancijos reikia mokinti ne tik vyresnėlį, bet ir jaunėlį. Vyresnėliui reikia aiškinti, kad mažesnis brolis ar sesė reikalauja daugiau tėvų dėmesio, nes jis dar nesugeba ir nemoka daug ką daryti savarankiškai, o jaunesnį vaiką reikia pratinti prie to, kad vyresnis vaikas turi teisę turėti savo erdvę, savo daiktus ir savo laiką ir be atsiklausimo kito daiktų imti negalima.

Mažylis gana anksti suvokia, kad konflikto su vyresnėliu metu jis sulauks palaikymo iš tėvų, todėl gana dažnai savo padėtimi piktnaudžiauja. Ar gali jaunėlis vyresnįjį provokuoti konfliktui sąmoningai? Kodėl?

Vaikai labai greitai pajaučia kaip ir kada gali manipuliuoti tėvais ir tai sėkmingai daro, nes visi vaikai yra egocentriški ir pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Atjauta ir empatija pas vaikus atsiranda apie 4-5 gyvenimo metus. Iki šio amžiaus vaikus valdo noras kuo greičiau bet kokia kaina patenkinti savo norus. Taigi jaunėlis tikrai gali piktnaudžiauti savo padėtimi ir išvesti iš kantrybės vyresnįjį. Vaikų konfliktų situacijose tėvai turi būti labai atsargūs, skatinti konfliktus spręsti savarankiškai ir nekaltinti visada vieno vaiko. Atsiminkite konflikte visada dalyvauja dvi pusės.

Ką mažyliui iš tiesų reiškia ( ką jis jaučia, galvoja) turėti smarkiai vyresnį sesę ar brolį?

Mažyliui vyresnis brolis ar sesė dažniausiai būna didelis autoritetas. Mažylis jaučia meilę ir globą ne tik iš tėvų, bet ir iš vyresnio brolio ar sesers. Toks vaikas dažniausiai jaučiasi ypatingai saugus, nes turi vyresnį brolį ar sesę, kuri apgins nuo kitų (kartais ir nuo tėvų), patars, bet nepamokslaus ir padės, bet neužgoš savarankiškumo.

Kas labiau laimi dėl didelio amžiaus skirtumo- vyresnėlis ar mažylis? Kodėl?

Dėl didelio amžiaus skirtumo laimi ir vyresnėlis ir mažylis. Vyresnėlis ugdosi didesnį savarankiškumą, atsakomybės jausmą, turi mažą žmogutį, kuris visą laiką myli besąlygiškai ir tave laiko beveik dievu. Mažylis iš vyresnėlio gauna meilės ir saugumo jausmą, pavyzdį kaip gyvenime geriau elgtis ar nesielgti.

Manoma, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų, tuo stipresnis jų tarpusavio ryšys. Ar ši teorija pasitvirtina?

Ši teorija pasitvirtina tikrai ne visada. Pametinukai vaikai gali nerasti bendros kalbos ir veiklos, nes jų temperamentai, pomėgiai yra skirtingi, o vaikai tarp kurių didelis amžiaus skirtumas gali labai sėkmingai sutarti. Aišku amžiaus skirtumas jau įtakos tai, kad vaikų interesai bus skirtingi ir jiems labiau reikės derintis vienam prie kito. Ryšys tarp vaikų labiau priklauso nuo charakterių panašumų ir to, kaip tėvai geba suvienyti vaikus į vieną komandą. Būna ir taip, kad gyvenant po vienu stogu vaikai tarpusavyje nuolat pešasi, viskuo nepasidalina, kartu neleidžia laiko, bet vienam išsikrausčius, atsiranda ilgesys ir noras bendrauti.

Vaikai, tarp kurių yra didelis amžiaus skirtumas tarpusavyje linkę konkuruoti? Jei TAIP, tuomet kokiose srityse? Jei NE, tuomet kodėl?

Tarpusavyje linkę konkuruoti bet kokio amžiaus vaikai. Jaunesnis vaikas nori pasivyti vyresnįjį pasiekimuose, savarankiškume ir suteikiamoje laisvėje, pvz.: taip pat gerai kalbėti, skaityti, žaisti krepšinį, nueiti miegoti tokiu pačiu metu kaip vyresnis brolis ar sesė. Vyresnis vaikas paprastai su jaunesniu konkuruoja dėl tėvų dėmesio, pagalbos kasdienėje veikloje. Kai amžius tarp vaikų yra didelis, kartais atsitinka taip, kad gimus jaunesniajam vaikui, vyresnysis atsipalaiduoja nuo perdėto tėvų rūpesčio ir meilės, nes tėvai augindami tik vieną vaiką gali perdėtai juo rūpintis ir slopinti jo savarankiškumą, o gimus kitam vaikui tą rūpesti padalina dviem.

Gal galite paminėti keletą privalumų, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių- didelis amžiaus skirtumas?

Tėvams fiziškai yra lengviau auginti vaikus tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, nes vyresniam vaikui nebereikia tiek daug tėvų pagalbos, nes jis yra labiau savarankiškas, turi savo pomėgių ir draugų, kartais gali tėvams pagelbėti prižiūrint jaunesnį brolį ar sesę. Tėvai gali daugiau išskirtinio dėmesio skirti kiekvienam vaikui.

Dažnai tėvai, bandydami vyresnėliui įskiepyti atsakomybės jausmą , jį įpareigoja rūpintis jaunesniu broliu ar sese. Ar tai - teisingas požiūris? Kodėl?

Vyresnėli skatinti pasirūpinti mažuoju reikia, bet tai neturi būti nuolatinis procesas. Iš vaiko negalima atimti vaikystės, paverčiant jį jaunėlio prižiūrėtoju. Atsakomybei vaikui ir turi būti vaikiška, atitinkanti jo amžių, supratimą ir galimybes. Tarkim dešimtmetį palikti su sergančiu trimečiu, kada reikia girdyti vaistus ir pan., būtų tikrai neatsakingas tėvų poelgis, vyresniam vaikui užkraunant per didelę atsakomybę. Reikia nepamiršti, kad vyresnis vaikas turi ir savo poreikių ir užsiėmimų, o jaunėlis gali jam ir trukdyti, tarkim atlikti namų darbus.

Ar yra riba tarp vyresnėlio išnaudojimo ( kai tėvai jį padaro mažylio aukle) ir pagalbos prižiūrint mažylį? Kur ji?

Tokia yra tikrai yra. Tėvai negali vyresnio vaiko paversti nemokama aukle, nes nuolatinė ir priverstinė jaunesnio vaiko priežiūra gali neleisti atsirasti šiltiems tarpusavio jausmams. Vyresnis brolis ar sesė negali pakeisti tėvų. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo vaikus turi sieti broliškas ar seseriškas ryšys. Pagalba turėtų būti arba savanoriška arba palyginti ne dažna. Reikia nepamiršti, kad vyresnis vaikas yra tik vaikas (nors gimus jaunesniam vaikui, vyresnis vaikas tarsi akyse užauga tėvams) ir per didelės atsakomybės jam užkrauti nereikia.

Ar susiklosčius liūdniausiam gyvenimo scenarijui, kai netenkama tėvų, smarkiai vyresnis brolis ar sesė gali užimti jų vietą? Kodėl?


Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes daug kas priklauso nuo konkrečios šeimos situacijos, t.y. kokio amžiaus yra vyresnis vaikas, kokie santykiai tarp vaikų ar yra giminaičių, kurie galėtų padėti našlaičiais likusiems vaikams. Jei vyresnis vaikas yra pilnametis ar vyresnis bei yra atsakingas, subrendęs tada jis gali pasirūpinti jaunesniu vaiku ir kažkiek atstoti tėtį ir mamą.

Gal galite paminėti keletą dažniausiai daromų tėvų klaidų, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių- didelis amžiaus skirtumas?

Dažniausios klaidos būna šios: spaudimas vyresniam vaikui, kad šis mylėtų jaunesnįjį ir rodytų šiam tik teigiamus jausmus; dėmesio ir laiko vyresniam vaikui neskyrimas, vyresnio vaiko padarymas mažesniojo aukle, konfliktų tarp vaikų ignoravimas arba kaltės visą laiką suvertimas vyresniam, nes šis yra vyresnis ir protingesnis.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Šeimos krizės. Kaip išlikti šeima?


Vienas iš būdų kaip psichologai kalba apie krizinius etapus šeimos gyvenime yra pagal vaikų šeimoje atsiradimą ir jų raidą. Vienos šeimos šiuos sudėtingus momentus išgyvena labai lengvai, o kitoms su jais susidoroti tampa sudėtinga. Ištikus krizei šeimoje nereikia nei panikuoti, nei bėgti skirtis, krizė yra galimybė savo santykius perkelti į aukštesnį lygį, t.y. susikurti geresnius tarpusavio santykius.

Dažniausiai analizuojamos šios šeimos krizės:

Vaiko laukimas ir gimimas. Net ir planuoto kūdikio gimimas į šeimą įneša chaoso. Neretai poros galvoja, kad gimęs kūdikis kaip tik pagerins pašlijusius tarpusavio santykius, o yra priešingai. Naujos gyvybės atėjimas pareikalauja vaidmenų persidėliojimo, daug fizinių, psichologinių pastangų. Neretai šis šeimos etapas yra lydimas ir pinigų trūkumo, rutinos ir dėmesio vienas kitam trūkumo, o tai jau tiesus kelias į santykių atšalimą. Moteriai tapus mama siaučia hormonai, ji jaučiasi pavargusi, o vyras jaučiasi pamirštas ir neįvertintas. Laikas ir dėmesys prieš vaiko gimimą skirtas vienas kitam, dabar nukeliauja vaiko priežiūrai. Neretai ir seneliai padidina įtampą dalydami patarimus apie kūdikio auginimą, atvažiuodami ir mėgindami padėti jauniems tėveliams, o tokia pagalba dažnai neleidžia susikurti porai naujų pareigų pasidalinimo, šeimos taisyklių. Vyras gali pasišalinti nuo vaiko priežiūros, nes „moterys ir taip puikiai susitvarko“.

Vaiko išėjimas į darželį, kuris labai dažnai būna susijęs su moters grįžimu į darbą ir pareigų persidėliojimu. Pora turi iš naujo pergalvoti, kas nuves ir parves vaiką iš darželio, kas rūpinsis buitimi, nes moteris pradėjusi dirbti nebegali tiek laiko ir energijos skirti namams, kiek galėjo tai daryti augindama kūdikį. Gali nutikti ir taip, kad moteris ištrūkusi iš namų, atgavusi socialinį ir ekonominį statusą, jausdamasi ne tokia priklausoma nuo vyro, nusprendžia skirtis. Yra tokia statistika, kad šeimos dažniausiai skiriasi tada kai vaikui sueina 3 metai.

Vaiko išėjimas į mokyklą. Prisitaikymas prie dienotvarkės pasikeitimų ir gebėjimas ramiai stebėti kaip tavo vaikas auga ir tampa savarankiška asmenybe. Būna ir taip, kad vaikas jausdamas tėvų nesutarimus tampa probleminiu arba nepatogiu vaiku, pvz.: pradeda elgtis netinkamai, nesimoko arba tampa labai jautriu, nesusiranda draugų, nenori lankyti užklasinės veiklos. Taip tėvai visą dėmesį skiria vaikui, norėdami padėti jam išspręsti problemas. Vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų laimę ir bando sąmoningai ar nesąmoningai visą dėmesį atkreipti į save, kad tėvai neturėtų laiko pyktis ir konfliktuoti. Šeima nesubyra, nes ją laiko bendras rūpestis dėl „probleminio vaiko“. Ne veltui yra sakoma, kad vaikai problemų neturi, jų turi visa šeima ir kartais vertėtų mamai ir tėčiui išvažiuoti dviese savaitgaliui pailsėti ir pasikalbėti, o ne bandyti spręsti eilinę vaiko problemą. Vaikams yra traumuojantis supratimas, kad tėvai kartu gyvena tik dėl jo.

Vaiko paauglystė. Vaikas tampa dar labiau nepriklausomas. Bando kurti savo draugų ratą, laisvalaikį leidžia su bendraamžiais ir vis rečiau su šeima. Mama ir tėtis turi ne tik susigyventi su paauglio emocijų audromis, priešgyniavimais, bet ir persidėlioti tarpusavio bendravimą, pakeisti laisvalaikio įpročius. Svarbu išlaikyti darnią komandą tam, kad paauglys nemanipuliuotų tėvų tarpusavio nesutarimais. Nutinka ir taip, kad paauglys ir vienas iš tėvų tampa komanda prieš kitą tėvą. Vienas iš tėvų tarsi nuvertinamas ir išstumiamas iš sprendimų priėmimo. Toks bendravimas šeimoje yra žalingas tiek paaugliui, tiek vyrui ir moteriai.

Vaiko arba paskutinio iš vaikų išėjimas iš namų. Naujo identiteto ir prasmės poroje paieškos. Jei šeimos tikslas buvo užauginti vaikus, jis pasiektas. Nebelieka kas laiko vyrą ir moterį kartu. Nebereikia skubėti namo gaminti vakarienės ar padėti ruošti namų darbų. Lieka du žmonės, tušti namai ir spengianti tyla. Jei auginant vaikus vyras ir moteris nutolo vienas nuo kito, neskyrė paknakamai laiko tik vienas kitam, gali būti sunku iš naujo kurti santykius, ritualus ir dienotvarkę

Kadangi savaime rieda tik vežimas į bedugnę, šeimoje santykiai savaime nepasitaisys. Krizę bus lengviau įveikti jei:

1. Kalbėsite. Kalbėtis nereiškia kaltinti vienas kitą dėl visų praeities klaidų. Kalbėtis reiškia išsakyti savo poreikius ir aiškiai įvardinti, ko tikitės iš partnerio. Kaltinimai, šantažavimas, ironija nėra tinkami būdai spręsti problemas. Jei nebežinote kaip kalbėtis ir susikalbėti, galite pamėginti tokią kalbėjimosi schema: kas vakarą 3 minutes kalba vienas, o kitas tik klausosi, įsiterpti ir prieštarauti negalima. Kalbantysis išsako tai kas per dieną patiko partnerio elgesį ir pasako vieną taisytiną dalyką. Po to tris minutes kalba antrasis asmuo, o pirmasis tyli ir klauso. Toks pasikalbėjimas neturi peraugti į diskusiją. Tai tiesiog mokinimasis išsakyti savo jausmus, poreikius ir išgirsti kitą.

2. Aktyviai leisite laisvalaikį dviese. Tinka viskas, kas sukelia teigiamas emocijas ir skatina pajudėti, pvz.: pasivaikščiojimas, darbas sode, grybavimas. Toks aktyvus laisvalaikio leidimas turėtų būti kasdien bent po 30 minučių.

3. Nepamiršite 3 stebuklingų žodžių, kurie suklijuoja santykius: ačiū, atsiprašau ir komplimentų vienas kitam. Poroje savaime suprantamų dalykų nėra ir už pagamintą vakarienę ar sutvarkytą automobilį reikia kas kartą padėkoti, už padarytas klaidas reikia nebijoti atsiprašyti, o girti reikia kiek įmanoma dažniau.

4. Pasversite savo vertybes bei prioritetus ir prieš konfliktą sugebėsite padaryti išminties pauzę. Įvertinkite kas yra svarbiau kurti gerus santykius ar laimėti ginčą, įrodyti, kad Jūs esate pranašesnis. Ir kiekvieną kartą prieš pradedant barnį, verta žengti žingsnį atgal ir įvertinti situaciją iš šono.

5. Kursite ateities planus. Niekas taip nevienija žmonių kaip bendro tikslo arba priešo turėjimas (žento ar marčios pavertimas bendru priešu nėra gera taktika). Visas šeimas, kurios daug metų sėkmingai gyvena kartu vienija bendra misija. Daug smagiau ir naudingiau svajoti apie ateitį nei kapstytis po praeitį ir ieškoti vienas kito nuodėmių. Nors kartais ir naudinga prisiimti savo santykių pradžią, jausmus, kurie buvo tik pradėjus draugauti ir nuvykti į vietas kur susipažinot, ėjot į pasimatymą ir pan.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Gintarės Jurkevičienės interviu su žurnalo "Prie kavos" žurnaliste tema "Kuo busiu?"

1. Nuo kada anksčiausiai galima pastebėti vaiko polinkį ir gebėjimus vienai ar kitai sričiai, profesijai?  

1. Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti. Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaiskytėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne. Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis.

2. Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikinę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje?


2. Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai). Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.


3. Galbūt egzistuoja tam tikri požymiai, įrodantys, kad vaikas vienoje ar kitoje srityje yra ne šiaip gabus, bet ypatingai gabus?Kokie ?


3. Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse.
Išskiriamos 4 gabumų sritys: intelekto; kūrybinę (problemų sprendimas); socioemocinę (empatija, lyderystė); sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt). Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.


4. Ar augant vaiko gebėjimai gali kardinaliai keistis? T.y. ar ypatingai muzikai gabus vaikas augdamas gali tapti ypatingai gabiu sportininku ar pan.?


4. Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.


5. Tėvai gana anksti, dar iki mokyklos, nusprendžia, kad jų vaikas bus muzikantas, baleto artistas ar gimnastas. Taip mažylis nuo 4-5 metukų jau statomas į konkrečios specialybės vėžes. Ar tai- teisinga taktika. Juk taip anksti nusprendus, kuo taps vaikas, iš jo atimama asmeninė laisvė pačiam nuspręsti, kuo jam būti?


5. Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.


6.Ką manote apie giminės , šeimos iš anksto nulemtas specialybes, kai pvz. teisininkų, medikų šeimose gimę ir augę vaikai nuo mažumės ruošiami teisininko ar mediko specialybei, jiems iš anksto paruošiamos darbo vietos ar pan..Tai-pasiteisina? Kodėl?


6. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruoši tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.


7. Kada yra tinkamas metas vaikui rimtai susimąstyti apie būsimą profesiją?


7. Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Manau pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.


8.  Galbūt yra konkretūs klausimai, kuriuos vaikas pirmiausiai turėtų užduoti sau prieš rinkdamasis profesiją?Kurie aspektai svarbiausi renkantis specialybę?


8. Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus: Save po 10 metų aš įsivaizduoju...; Laimingas žmogus užsiima...; Mane žavi žmonės, kurie..., Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau..., Mano hobis/laisvalaikio pomėgis..., Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia... Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veikla būtų prie širdies, kad būsimos studijos ir darbas nebūtų pasirinktas remiantis vyraujančiomis specialybių madomis, draugų įtaka ar tėvų spaudimu, kad būtinai reikia įgyti aukštojo mokslo diplomą.


9. Kaip ir kiek tėvai turėtų dalyvauti ( arba nedalyvauti) būsimos profesijos pasirinkime?


9. Tėvai neturėtų primygtinai siūlyti vienos ar kitos profesijos ar tiesiogiai patarinėti ką ir kur studijuoti, bet kalbėtis ir diskutuoti apie įvairias profesijas tikrai reikia. Vaikai paprastai paklausti apie būsimą profesiją įvardina tas specialybes, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną, pvz. mokytoja, futbolo treneris. Vėliau paaugliai neretai svajoja apie tas specialybes, kurios yra tuo metu madingos, bet gali visai netikti jam pagal būdo savybes. Todėl jei tėvai sudarys galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų profesijų, pabendrauti su skirtingų profesijų atstovais, tai vaikams bus labai naudinga renkantis ateities kelią.


10. Kas, be tėvų, dar galėtų padėti jaunam žmogui objektyviai susiorientuoti renkantis specialybę?


10. Tie žmonės, kurie artimiausioje vaiko aplinkoje: pedagogai, mokyklos psichologai ir ugdymo karjerai specialistai. Taip pat galima konsultuotis ir su personalo specialistais ar psichologais, kurie atlieka asmenybės ir profesinio tinkamumo testus. Tai yra reikalinga, kai paauglys ar jaunuolis negali apspręsti dėl būsimos profesijos.



Vyras išgyvena vidurio amžiaus krizę. 6 patarimai kaip elgtis moteriai

Porų/Šeimų psichologas
Psichologė Vitalija Mikutaitienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Dažnai moterys nustemba, kodėl jų partneris iš savimi pasitikinčio ir turinčio tikslų vyro tampa nusivylęs ir nepatenkintas viskuo, arba ramaus būdo sutuoktinis ima dažniau pykti ir kelti balsą. Kas anksčiau vyrui patiko dabar nebe patinka. Jis ima elgtis nenuspėjamai: nusiperka sportinį automobilį, motociklą arba pasak jo „krūta“ kompiuterinių žaidimų konsolę nepasitaręs su jumis, nors anksčiau visas išlaidas aptardavote kartu. Vyras dažnai būna susimąstęs, liūdnas. Jo seksualiniai poreikiai arba padidėja arba sumažėja. Taip pat gali sakyti  „mečiau tą reikalą“ arba žvalgytis į kiekvieną trumpesnį sijoną. Žmona tampa dėl visko kalta, nieko nesugebanti padaryti „gerai“ pagal vyro standartus.

Vyrai vidurio amžiaus krizės metu susimąsto, ką jau pasiekė gyvenime, ką dar norėtų pasiekti ir kas jam padeda, o kas trukdo.  Kadangi žmonės yra labiau linkę kaltinti kitus žmones ar aplinką, o ne save pačius, tai žmona tampa kalta, kad vyras mažai pasiekė gyvenime, arba daug pasiekė, bet būtų galėjęs dar daugiau pasiekti.

Taigi kaip žmona gali elgtis, kai vyras išgyvena vidurio amžiaus krizę?

Visų pirma turėtumėte  įvertinti savo šeimos gyvenimo kokybę ir  kiek turite jėgų ir noro stengtis, kad išlaikytumėte santuoką/partnerystę. Jei atsakymas norite būti kartu iki kol mirtis jus išskirs, tai Jums tiks šie patarimai:

  1. Skirkite dėmesio SAU ir savo fizinei išvaizdai. Labai dažnai moteris pasinėrusi į mėgstamą darbą, spėja pasirūpinti vaikais ir būtiniausiais buities ruošos darbais, bet užmiršta save. Taigi reiktų peržvelgti savo dienotvarkę ir pažiūrėti, o kiek iš tiesų skiriate laiko sau, savo malonumui? Kaip dažnai nueinate į spektaklį, į koncertą ar į kavinę susitikti paplepėti su drauge? Ar turite savų pomėgių? Kas tai bebūtų labdaringa veikla, meno būrelis, partija, bažnyčia ar seminarai įvairiausiomis temomis. Kiek laiko skiriate savo išvaizdai? Nebijokite ekspermentuoti su šukuosena, plaukų spalva, o gal tatuiruote? Kada paskutinį kartą darėte mankštą ar buvote sporto klube ar jogos studijoje? Mokslininkų įrodyta, kad nuolatinis sportas gerina ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą. Mylėkite save, būkite įdomi sau ir NEPASIDUOKITE PUIKYBĖS NUODĖMEI – PADARYTI VISKĄ UŽ VISUS ŠEIMOS NARIUS.
  2. Namie „nebambėkite“, o viešumoje girkite savo vyrą/partnerį.  Konsultacijų metu moterys labai dažnai priekaištauja vyrams, kad jie nieko nepadaro: „reikia prašyti ir prašyti, kad sutvarkytų grindis ar pakabintų paveikslą''. O vyrai atsako, „o kam daryti, jei vis tiek bus blogai. Pakabini paveikslą, tai kreivai. Vis negerai ir negerai.“ Šeimoje natūraliai susidėlioja darbai ir atsakomybės, kas ką daro ir už ką atsako. Tačiau jei kyla įtampa dėl darbų reikia juos persidėlioti. O svarbiausia nepamiršti nuoširdžiai padėkoti partneriui už atliktą, kad ir „netobulai“ darbą. Galima pasidžiaugti draugų ar giminių rate, kaip jus vertinate savo vyro sugebėjimus. Pvz.: taisyti mašiną ar gebėjimą rasti tinkamą paveikslui vietą.
  3. Įsitraukite į vyro pomėgius. Gerbkite, o ne smerkite, nebent tai būtų alkoholizmas, azartiniai lošimai ir t.t. Džiaukitės, kad vyro pomėgis - poledinė žūklė, o ne naktinių plaštakių medžioklė. Vidurio amžiaus krizės metu vyrai dažnai susidomi, kuo nors nauju. Tai gali būti sportas, mašinos, motociklai, jachtos, žaliavalgystė ar vegetarizmas. Vieni vyrai susirūpina savo fizine forma ir kaip ją išlaikyti ar sportu ar maistu. Kiti vyrai užsidega įvairiomis aistromis - žvejyba, medžiokle, monetų ar mašinų kolekcionavimu. Jei vyro pomėgis nėra draudžiamas įstatymais ir tai nėra „moterų medžioklė“ drąsiai prisijunkite prie naujos veiklos. Jei bijote ar ši veikla visai jūsų nedomina, tai bent klauskite kaip sekasi. Domėkitės ir įsiminkite, ką pasakoja vyras, nes kitu atveju imsite klausinėti vis to paties, kas baigsis eiliniu barniu. P.s. ir visgi jei vyro hobis – moterų medžioklė – įsitraukite į jo hobį, tapkite patraukliu grobiu.
  4. Paleiskite, bet kontroliuokite. Kartais labai mylinčios moterys  sako: „Aš taip myliu, kad jam viską atleisčiau net ir neištikimybę“. O tokiais žodžiais vyrą ir pastūmėjame link neištikimybės.  Kontroliavimas nereiškia, kad turite skambinti kas 5 minutes ir klausti kur yra, ką veikia, ką dirba. Galima susitarti, kaip dažnai susiskambinate per dieną ir kas skambina.
  5. Padėkite išgyventi neigiamas emocijas – liūdesį, nerimą ir baimę. Vyrai, išgyvenantys vidurio amžiaus krizę, gali jaustis liūdni, kad jų svajonės neišsipildė. Jie gali bijoti, kad jau viskas kas gero jau įvyko praeityje. Vyrai pastebi, kad jų kūnas keičiasi – reikia įdėti daugiau pastangų, kad atrodytų ir jaustųsi gerai. Atsirandantys skausmai gali būt susiję su prasidėjusiomis lėtinėmis ligomis, nesveika mityba ir mažu fiziniu krūviu. Vyrai pasilygina save su kitais bendraamžiais, ką pasiekė kiti, o ką jis pats. Nerimą kelia artėjanti pensija, galimi finansiniai nesklandumai. Dažnai vyrų neigiami jausmai pasireiškia nuolatine žmonos kritika, bambėjimu, gal net balso pakėlimu, kantriai klauskite vyro, kas jį iš tikrųjų neramina ir ramiai išklausykite. Klausykitės, nors vyras kalbės ir nereikšmingus dalykus. Svarbiausia pralaužti tylos sieną ir kalbėtis. Jei kalbėsitės apie buitines problemas ramiai, tai padidės tikimybė, kad vyras papasakos, kas iš tikrųjų jį neramina.
  6. Nueikite pas šeimos (porų) psichologą. Jeigu vyras atsisakys eiti kartu, galite drąsiai eiti viena. Taip gausite profesionalaus specialisto palaikymą, išgyvenant šeimos krizę.

Vis dėl to jei ir labai stengsitės gali ir nepavykti išsaugoti šeimos, bet nekaltinkite tik savęs, nors vyras ir sakys: „Tai tavo kaltė, nes tu visada viską kontroliuoji!“ Tiek kuriant šeimą, tiek ir ją ardant reikia dviejų asmenų. Moterys irgi išgyvena vidurio amžiaus krizę, tik ši nėra tokia žymi, kaip vyrų. Tiek vyro, tiek moters išgyvenama vidurio amžiaus krizė yra išbandymas šeimai.


Galios žaidimai poroje. Kaip tai veikia?

Šeimų/porų psichologas Kaune
Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Gerai subalansuotoje poroje, abu partneriai turėtų žaisti vienoje komandoje ir siekti bendrų tikslų. Palaikyti, paremti, suprasti ir padėti. Taip turėtų būti, bet neretai būna ir taip, kad kiekvienas žaidžia savo komandoje ir siekia savų tikslų. Ar visada tai vyksta sąmoningai? Ar partneriai nori pakenkti vienas kitam, kad tik laimėtų kovą? Dažniausiai ne. Tiesiog du žmonės siejami artimų jausmų įsivelia į galios žaidimą, t.y. noras įrodyti kurio viršus ir kas teisus laimi prieš bendrą gerovės siekį arba gerovės supratimas poroje skiriasi.

Galia visada susijusi su santykiais: vienas veikia, kitas duoda atsaką. Problemos santykiuose prasideda tada, kai pasireiškia du kraštutinumai: kai poroje du žmonės nuolat bet kokia kaina kovoja ir demonstruoja savo galią, o kitas variantas, kai poros atsisako rodyti galią, siekdami išvengti konfliktų. Pirmuoju atveju pora nuolat konfliktuoja ir pavargsta nuo kasdienių kivirčų ir įtampos, antruoju atveju – poroje įvyksta emocinis atitolimas.

Paprastai galios žaidimai vyksta tik ten, kur yra jausmai ir aistra. Tai jei poroje nekyla ginčių, kas vadas, tai poroje nėra meilės? Nebūtinai, arba toje poroje gyvų aistrų arba toje poroje sugyvena labai išmintingi žmonės, kurie gerai žino, kad galios žaidimai laimės nesuteikia, o kova už savo savigarbą, savigarbos kaip tik neprideda (kai viena kaimynė man pareiškė, kad su savo vyru ji niekada nesipyksta, nes jis su viskuo sutinka, aš taip ir likau nesupratusi ar jis toks protingas ar jam niekas neberūpi).

Dažniausiai galios žaidimai atrodo taip:

·                      Tu man taip pasakei, o aš tau šitaip atsakysiu, o kas po to nebesvarbu. Noras atsigriebti, kai tave įskaudina artimas žmogus turbūt visiems pažįstamas. Jei jis tave pavadino ožka, tu būtinai atsigriebsi pavadinsi jį avinu; jei jis pasakė, kad jo mamos barščiai skanesni, tu būtinai išrėki, kad jo mama išvis nemoka gaminti. Vienas kito kaltinimas yra galios rodymo forma. Be to, priekaištai gali būti išsakyti ne iš karto, bet nutylėti ir panaudoti vėliau, kai galima pasiekti didesnį efektą. Dar vertėtų prisiminti frazes, kurios išveda partnerį iš pusiausvyros, pvz.: „tu niekada...“, „tu visada...“, „tu kaip tavo mama/tėtis“. Taigi kaltinantis kitą, ne visada yra nuskriaustasis. Ir taip sukasi karuselė be galo. Laimėtojų nėra. Nuoskaudų kamuolys auga.

·                 Tu man taip, tai aš tada patylėsiu. Čia kitas variantas, kai į priekaištus, skundus atsakoma pasyvia agresija – tylėjimu. Nekalbėdamas partneris parodo savo pranašumą prieš kitą, sumenkindamas norą išsiaiškinti ar susitarti. Nekalbadieniai nė vienai porai nesuteikia harmonijos.

·                 Jei mane mylėtum, tu...“. Manipuliavimas partnerio jausmais taipogi yra galios rodymas. Gal ne toks atviras ir tiesioginis, bet bandymas pasiekti savų tikslų, kito žmogaus sąskaita, tam kitam kartais net nesuvokiant, kad buvo apsuktas.

·                   Ak tu taip padarei/nepadarei, aš tau atsilyginsiu. Tu neišnešei šiukšlių, aš neišlyginsiu marškinių; tu užtrukai darbe, aš savaitgalį leisiu su draugėmis ir pan. Garsiai apie tai nekalbame, nes jei būtų apie tai kalbama ir tariamasi tai jau būtų kompromisai, o ne galios siekimas tyliai renkat taškus savo komandai. Nuoskaudų kamuolys auga toliau.

·                 Aš geriau žinau/darau. Viskas gyvenime turi savo kainą.  Jei ir smagu, kad kažkuris vienas uždirba žymiai daugiau, o kitam nereikia sukti galvos dėl finansų, arba kažkuris rūpinasi visais namų kampais, o kitas išlaisvinamas nuo buities rūpesčių, bet neretai už to slepiasi ir pasipuikavimas, kad ji/jis be manęs pražūtų.

Taigi galios pasiskirstymas poroje gali būti įvairus ir žaidimai gali vykti sąžiningai arba nelabai. O taisyklių, kaip turėtų būti nėra. Jei santykiai tenkina abu, tai viskas tvarkoje, bet jei kažkuris jaučiasi  nepilnavertis, išnaudojamas, manipuliuojamas, reikia sustoti ir apmąstyti kas vyksta.

 


Psichologinės ir psichinės problemos. Kaip tai įveikti?

kaune psichologas

Psichologė Vilma Stundžienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria šiuolaikinis žmogus?

Intensyvus šio laikmečio tempas kelia vis daugiau reikalavimų kiekvienam iš mūsų, tad nenuostabu, kad kartais neištveriame didelio spaudimo, išsenkame ir patiriame sveikatos sutrikimus. Natūralu, kad kai pavargstame, tampame dirglesni, jautriau reaguojame į visus neigiamus aplinkos įvykius, tačiau veikiami vyraujančių stereotipų, dar ilgai dedamės esą stiprūs, ištvermingi, slepiame kylančius jausmus, išgyvenimus, kol, galiausiai, nebepajėgiame sėkmingai atlikti įprastos kasdienės veiklos, trinka santykiai su aplinkiniais, patiriame sunkumus profesinėje veikloje, iš esmės, blogėja sėkmingas žmogaus funkcionavimas visose gyvenimo sferose. Tokiais momentais, žmogui labai svarbu gauti palaikymą, supratimą, pagalbą tiek iš artimos aplinkos, tiek savalaikę specialistų pagalbą, kurie moko įveikti stresą bei prisitaikyti nuolat kintančioje aplinkoje, siekiant efektyvaus funkcionavimo, t. y. gebėjimo atlikti savo įprastus vaidmenis ir pareigas.

Kas lemia psichologines problemas, psichines ligas?

Mūsų sveikatą didžiąją dalimi lemia genetika, tačiau šalia to, labai svarbus mūsų gyvenimo stilius, asmenybės ypatumai, gyvenimo įvykiai, kitaip tariant, tie veiksniai, kurie gali stabdyti ar, priešingai, išprovokuoti tai, kas užkoduota genuose. Svarbu pastebėti, kad tose pačiose sąlygose, vieni žmonės psichologiškai jaučiasi gerai, o kitiems tai tampa nepakeliamais gyvenimo iššūkiais. Sunkumų patiriame kiekvienas iš mūsų, tačiau skiriamės savo gebėjimu su jais susitvarkyti. Ir čia pasireiškia asmeninės patirties įtaka, susiformavusios psichologinės reakcijos, elgesio modeliai, kuo esame unikalūs.

Taigi, psichologines problemas sąlygoja genetika, asmenybė ir aplinka. Kyla klausimas, kas šioje realybėje lieka žmogaus valioje? Pirmiausia, genetikos mes tikrai nepakeisime (bent jau kol kas). Aplinka, mano manymu, taip pat nėra visiškai žmogaus kontroliuojama sritis. Kitaip sakant, puiku, jei galime ką nors keisti ir turime tam galimybę (jėgų, idėjų, gebėjimų), juk antraip, pasaulyje nekiltų revoliucijos ir nevyktų pokyčiai. Tačiau, ar tikrai visuomet esame pajėgūs keisti aplinką, ar galime priversti pasaulį suktis pagal mus, o kitus elgtis taip, kaip mums atrodo tinkama, priimtina? Žinoma, visuomet galima mėginti, tinkamai išsakant savo nuomonę, lūkesčius, galima inicijuoti konstruktyvias derybas, tačiau, kiek pasaulis bus geranoriškas ir pasiruošęs tai priimti, numatyti sunku...

Ir kaip tuomet jaučiamės, atsidūrę tokioje situacijoje, kurios pakeisti esame nepajėgūs, o sąlygos, įvykiai ir žmonės neatitinka mūsų poreikių bei lūkesčių? Va tuomet, savijauta ir priklauso nuo mūsų santykio su ta aplinka bei savimi. Žinoma, galima pasitraukti iš frustruojančios, stresą bei įtampą keliančios situacijos, tačiau ar visuomet pavyks rasti izoliuotą ramybės ir saugumo oazę šiame kintančiame pasaulyje; ar tai netaps nuolatiniu bėgimu nuo savęs ir visų? Atrodo, kad žymiai prasmingiau būtų išmokti prisitaikyti dinamiškoje aplinkoje. Ir šioje vietoje atsiranda galimybė to, ką tikrų tikriausiai galime daryti – rinktis mąstymo ir elgesio būdus.

Vadinasi, prieinamiausia ir realiausia sritis pokyčiams esame mes patys, ir tikra tiesa, kad pradedame nuo savęs pažinimo. Žmogui itin svarbu priimti save tokį, koks jis yra, be savigraužos, kaltės, savigailos; ir daug prasmingiau yra susitelkti ties savistaba bei savianalize, kai atradus savybes, padedančias sėkmingai veikti, bendrauti ir gerai jaustis, jas stipriname, o tam trukdančias silpnybes – keičiame.

Ar pacientai laiku kreipiasi dėl psichologinės pagalbos? Kodėl delsia?

Norisi pasidžiaugti, kad šiais laikais kinta vyravusios nuostatos, kad psichologinės problemos – kažkas gėdingo; kad žmonės vis labiau suvokia, jog bet kuri žmogiškoji sritis gali sušlubuoti, ir kad nebūtinai visus savo sunkumus „turime“, „privalome“ išsispręsti tyliai, patys vieni...

Tikra tiesa, kad žmogui svarbu nebijoti priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis, nes nėra tobulai gražių, sveikų, protingų; viso labo esame tik žmonės, kuriems kartais pritrūksta jėgų vieniems patiems susitvarkyti su gyvenimiškais sunkumais; visi esame pažeidžiami ir galime susirgti; svarbiausia, kad atsidūrę tokioje situacijoje galime rinktis – užsisklęsti ar kreiptis pagalbos.

Kartais, žmonės išsako baimę, kad gali tekti vartoti vaistus, abejoja dėl jų poveikio, ir šioje vietoje visuomet pravartu susimąstyti, kas geriau - ar galimybė mažinti ligos simptomus, su tikimybe sėkmingiau funkcionuoti aplinkoje bei geriau jaustis, ar apsispręsti tenkintis esama būkle, remiantis numanomais ir ne visuomet pagrįstais nuogąstavimais. Visuomet sakau, pasidžiaukime, turėdami galimybę rinktis, išbandyti bei siekti geresnės sveikatos.

Kodėl būtina laiku kreiptis dėl psichologinės pagalbos?

Kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau spręsti gyvenimo sunkumus, kol problemos dar nėra įsigalėjusios; be to, taip užkertamas kelias vystytis rimtesniems sutrikimams, ligoms. Kol problema ne tokia gili, daug lengviau padėti žmogui pastebėti savo stiprybes, padedančias tvarkytis įvairiose gyvenimo situacijose, ar kitais atvejais, suteikiančias galimybę kontroliuoti savo ligą, t. y. pagal sveikatos galimybes normalizuoti veiklą, prisitaikyti socialinėje aplinkoje bei gerinti gyvenimo kokybę. Tampa daug sunkiau padėti žmogui, kai įsigali klaidingi mąstymo modeliai, jog „esu silpnas, pažeidžiamas ir niekam tikęs“, „liga sugriovė mano planus, ateitį, gyvenimą“, „man niekas negali padėti“. Tuomet, būna sunkiau įkalbinti žmogų paieškoti tam prieštaraujančių argumentų, kurių tikrai yra! Juk visuomet galima prisitaikyti situacijoje, keičiant gyvenimo planus, ieškant alternatyvių savirealizacijos būdų, svarbiausia, mąstyti ne apie tai, ko netekau, o apie tai, ką turiu ir galiu.

Kaip išvengti psichologinės įtampos, psichikos sutrikimų?

Iš tiesų, žmogui patiriant įtampą, stresą, eikvojami organizmo ištekliai, o jiems atstatyti/kaupti reikalinga priešinga būklė – įtampos mažinimas. Svarbu tai, kad žmogaus mintys, jausmai ir elgesys glaudžiai susiję, taigi, nuo žmogaus santykio su aplinka, aplinkos vertinimo, priklauso jo emocinė būsena. Paprastai, emocinė įtampa mobilizuoja/sutelkia funkcinius išteklius ir nukreipia veiklai tenkinant poreikius, siekiant išsikeltų tikslų, įveikiant nepalankias aplinkybes; tačiau psichofiziologinei įtampai užsitęsus ar ypač išaugus, žmogaus pusiausvyra ir sėkmingas funkcionavimas sutrinka tiek psichologinėje, fiziologinėje, tiek socialinėje sferose; todėl taip svarbu mažinti įtampą bei atstatyti organizmo resursus.

Pirmiausia, akcentuočiau savistabą, t. y. kai žmogus gali sau atsakyti, kaip jis jaučiasi, kas su juo vyksta, nes tik susivokimas ir pripažinimas leidžia eiti pirmyn – laiku pastebėti bei spręsti kylančius sunkumus, sąlygojančius blogą savijautą.

Paprastai, sunkumus patiriame tuomet, kai atsidūrus tam tikrose aplinkybėse, pasikeitus gyvenimo situacijai, žmogui įprasti jo minčių ir elgesio modeliai nebegelbsti, jam tampa sunku prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir žmogus patiria įtampą. Kadangi, emocinė savijauta priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame aplinkos įvykius, skatinčiau stebėti, analizuoti bei koreguoti neigiamus išgyvenimus sukeliančias mintis, ieškant joms prieštaraujančių įrodymų bei racionalaus atsako, sąlygojančio adaptyvų elgesį, pastebėti pozityvius momentus. Sekantis žingsnis būtų elgesio pokyčiai, t. y. mėginimai elgtis/veikti kitaip nei iki šiol, ieškant kitokių/naujų būdų, stebėti gautą rezultatą ir kartoti sėkmingas strategijas. Taip pat, labai svarbu gerinti fizinę savijautą, mažinti įtampą, taikant įvairias atsipalaidavimo technikas, didinant fizinį aktyvumą; svarbu suderinti darbo ir poilsio rėžimą, įskaitant gerai praleistą laiką, užsiimant mėgiama, dominančia veikla, bendraujant su artimaisiais, draugais, bendraminčiais. Svarbiausia, neužsidaryti vienatvės tvirtovėje, juk tam ir esame žmonės tarp žmonių...




Padėkite: po skyrybų sūnus nepriima naujos tėčio šeimos


Gintarės Jurkevičienės atsakymas

Prieš 2 metus išsiskyrėme su vyru. Turime vaiką - berniuką 7 metų. Paminėsiu, kad mūsų vaikas yra hiperaktyvus, labai jautrus, serga keliu formų alergija. Vaikas sunkiai pernešė skyrybas, patyrė stresą, kuris pasireiškė ir nagų kramtymu ir įvairiomis fobijomis, taip pat pykčio priepuoliais.

Praėjus kažkiek laiko po skyrybų, vaikas nusiramino, susitvarkė jo emocinė būsena. Kadangi jo tėtis gyveno užsienyje ir susitikimai būdavo pakankamai reti. Tėtį jis myli, džiaugiasi, kai jis atvažiuoja. Tačiau šiuo metu tėtis persikėlė gyventi į Lietuvą, sukūrė naują šeimą, kurioje yra vaikas (ne jo), kuriam 4 metai.

Padažnėjo pasimatymai su mūsų vaiku (savaitgaliais). Tačiau atsirado kita problema - mūsų vaikas nepripažįsta naujos jo šeimos narių, nenori ten važiuoti, pavydi tam vaikui, barasi su juo, mušasi.

Grįžęs būna piktas, blogai miega, vėl pradėjo kramtyti nagus, o isterijos priepuoliai padažnėjo. Kalbėjau su buvusiu vyru, kad susitikinėtų su vaiku be savo naujos šeimos, tačiau jis manęs neklauso, vežasi vaiką į naujus namus, nors vaikas ir nenori to.

Mūsų berniukas myli tėtį ir man sako, kad labai nori su juo matytis, tačiau nenori būti su jo nauja šeima. Tėtis į jo norus ir prašymus visiškai nereaguoja, vis viena visur vežasi tik su savo naujos šeimos nariais.

Kaip elgtis tokiu atveju - kai į vaiko prašymus tėtis nereaguoja? Ar leisti vaiką su juo matytis, ar leisti į tą naują šeimą, ar apsiriboti pasimatymais tik su tėčiu?

Suprantu ir buvusį vyrą, kuris nori įtikti ir naujai šeimai, ir bendrauti su vaiku, bet tai nėra žmoniška, kai neatsižvelgiama į vaiko norus ir prašymus.

Kaip pavyzdį duodu praėjusio savaitgalio situaciją: tėtis atvažiavo pasiimti vaiko prie ežero, vaikas atsisakinėjo važiuoti, kadangi tėtis buvo ne vienas, tėtis apgaulės būdu jį vis viena išsivežė, ko pasekoje vaikas sukėlė isterišką situaciją gamtoje - primušė tėčio naujos draugės vaiką, negražiai vadino jo draugę, keikėsi, buvo nevaldomas. Grįžęs namo verkė, kad daugiau nevažiuos su jais, kad nori matytis tik su tėčiu. Tačiau tėtis vienas su juo niekada nesusitinka.

Labai prašau - padėkite, patarkite, ką daryti tokiu atveju. Gal nueiti su vyru pas psichologą, kad jis išgirstų specialisto nuomonę, kadangi manęs jis visiškai negirdi ir nenori suprasti, nes mano, jog aš viską išsigalvoju.

Ačiū Jums iš anksto.

Atsako psichologė Gintarė Jurkevičienė

Septynerių metų vaikas jau gali išsakyti savo norus dėl susitikimų su tėvu, todėl būtų gerai, kad vaiko tėvas atsižvelgtų į sūnaus pageidavimus. Supažindinimas su nauja šeima ir laiko leidimas naujoje šeimoje turėtų vykti palaipsniui, nespaudžiant vaiko. Jei vaikas prieš savo norą ar apgaule bus įmestas į naujos šeimos gyvenimą, tai gali neigiamai paveikti vaiko psichologinę savijautą. Ypač jei vaikas yra jautrus.

Pagalvokite, kodėl sūnus nenori bendrauti su nauja tėčio šeima? Galbūt jis jaučia Jūsų priešišką nusistatymą ir elgesiu nesąmoningai nori palaikyti Jus (kontroliuokite tai, kaip kalbate apie naują buvusio vyro šeimą); galbūt vaikas pavydi tėčio dėmesio kitam vaikui, moteriai; galbūt atsiradusi nauja šeima sugriovė vaiko svajonę, kad mama ir tėtis vis tiek gyvens kartu. Priežastys gali būti įvairiausios ir jas išsiaiškinus bus lengviau išspręsti susidariusią situaciją.

Jei su buvusiu vyru nerandate bendro sutarimo dėl vaiko susitikimų su tėvu, tada Jums tikrai praverstų psichologo konsultacija. Būtų naudinga pas psichologą apsilankyti kartu su vaiku ir buvusiu vyru, kad psichologas iš šalies pažvelgtų į Jūsų situaciją ir padėtų rasti kompromisą.




7 DAŽNIAUSIOS TĖVŲ KLAIDOS DRAUSMINANT VAIKUS

vaiku drausminimas

Psichologė Vitalija Mikutaitienė

VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Kartais tėvai norėdami pasilengvinti sau gyvenimą griebiasi psichologinių metodų, kurie kaip pasirodo ilgalaikėje perspektyvoje tėra vaikų drausminimo klaidos. Pateikiame dažniausiai pasitaikančias tėvų drausminimo klaidas.

Melagystė

Labai dažnai tėvai meluoja, norėdami pasilengvinti esamą situaciją ir nepagalvoja apie ateitį. Viena mamytė pasakojo, kad vaiką norėdama įkalbėti eiti į darželį sakydavo, kad šis darželis tai geras, o kitas tai blogas – „karinis“ darželis, kur vaikus muša valgyt neduoda, žaislų nėra ir t.t. Atėjus vasarai, mama sužinojo, kad vasarą gerasis vaiko darželis nedirbs, ir vaikus galima vesti į blogąjį,- karinį darželį. Reikėjo labai daug pastangų vaiką įkalbėti, kad eitų į „karinį“ darželį. Buvo daug ašarų ir baimės. Melo trumpos kojos, geriau neprisimeluoti, kad paskui nereiktų vargti.

Gąsdinimas

“Padėk atgal arba gausi!”; Vienas jaunas tėtis guodėsi, kad jo neklauso 4 m. dukra. Kai mergaitė ima elgtis netinkamai, jis drausmina: „Baik arba gausi diržo!“. Vyras su žmona sutarę, kad fizinių bausmių nenaudos ir dukra tai žino. Tai vos tik išgirdus šiuos tėčio žodžius dukra ima juoktis ir toliau elgiasi netinkamai. Kita mama pasakoja, kad kai du jos sūnūs neklauso gąsdina, kad nuveš juos į vaikų namus. Vieną vakarą po barnių, nugirdo vaikų pokalbį, kaip jie guodėsi vienas kitam, kad ne taip jau blogai tuose vaikų namuose, matė per televizorių, kad ten vaikai turi daug žaisliukų, augina žuveles akvariume. Taigi vaikai greitai išmoksta, kad tai tik kalbos ir nieko nedarysite. Reikia būti tikriems, kad kuo gąsdinate gali tekti ir padaryti. Jei vaikui, kalbančiam negražiai sakote, kad išplausite burną. Tad būkite pasiruošę tai ir atlikti, kitu atveju taip negąsdinkite. Vaikai iš žodžių nepasimoko, reikia veiksmų.

Emocinis šantažas

,,Jei tu mane gerbtum, šitaip nesielgtum!“ Jei tu mane mylėtum, taip nekalbėtum, o elgtumeis taip ir taip......! Dažnai šios frazės sakomos paaugliams ar suaugusiems vaikams norint paveikti juos. Vaikas priverčiamas elgtis taip kaip nori tėvai, nors ir jaučiasi labai blogai. Vaikas paklūsta reikalavimams, tačiau griaunamas ryšys, vaikas jaučiasi, kad su juo elgiamasi nesąžiningai. Vaikui augant ryšys vis silpnės, jei emocinio šantažo daugės. Taigi įvertinkite, ko norite ateityje, ar kad užaugusi atžala jūs dažnai lankytų klausytų patarimų, ar kad vaikų vizitai būtų šalti ir trumpi po jūsų eilinio emocinio šantažo – kvietimo atvykti.

Nuolaidžiavimas

Labai dažnai parduotuvėse girdime kaip vaikai „zyzia“: „Noriu gumos!“ Noriu SALDAINIO!“ šalia kasų, kur lyg tyčia būna prikrauta visokių skanėstų. O mama sako, kad „Ne, negalima“, bet po vaiko klyksmo, taip, kad regis visi esantieji parduotuvėje išgirsta, mama nusileidžia. Vaikas žino, kad kai kitąkart norės gauti saldainį ar kokį kitą skanėstą reikės rėkti garsiai. Jei dažnai nusileidžiate vaiko prašymams, rėkimui, verkimui tampate vaiko norų „įkaitais“. Pagalvokite ar verta?

Papirkinėjimas

Tėvai dažnai griebiasi papirkinėjimo, kai reikia vaiką įkalbėti, kažką padaryti, ar kažkur nueiti. Viena mamytė pasakojo, kaip nekaltas papirkinėjimas prasidėjęs saldainiais „baigėsi“ mašinyčių pirkimu kiekvieną dieną, nes kitaip vaikas atsisakydavo eiti į darželį. Pati mama stebisi, kodėl jos 4-metis sūnus darželyje klauso be saldainių ar dovanų, o namuose vaiko visą gerą elgesį reiki „nusipirkti“. Žinoma ėjimas pas gydytoją ar į svečius irgi turi savas kainas. Taigi žiūrėkite pagal „kišenę“ ar verta prasidėti su vaikų papirkinėjimu.

Savų taisyklių laužymas. Namuose deklaruojama taisyklė – „Kalbame tiesą“, o mama grįžusi su dukra iš batų parduotuvės, moko dukrą, kad tėčiui, tai nesakykime kiek išleidome pinigų parduotuvėje, kad paskui nesinervintų. Jei mokome vaikus, kad meluoti negražu, turime ir patys laikytis šios taisyklės. Arba kita taisyklė – „Namuose nerėkiama“. Tėvai vaikams kartoja, kad vaikai nešūkautų, o patys tarpusavyje susibarę kelia toną. Taisyklės turi galioti visiems. Čia tas pats kaip alkoholikas tėvas sako sūnui: „Negerk, o tai nieko nepasieksi“. Vis tik vaikai mokosi iš pavyzdžių, o ne žodžių.

Moralizavimas. „O mano laikais valgėm duona ir džiaugėmės, kad turime, ką valgyti, o čia "išsidirbinėji" prie stalo“. „Kai aš augau, apie tokius žaislus negalėjau, net pasvajoti, o čia net susitvarkyti negali, laužai, mėtai ir nevertini, ką turi. Paimsiu vieną dieną ir visus išnešiu.“ Paprastai moralai vaikų neveikia, nes per daug žodžių ir neaišku, ką nori tėtis ar mama pasakyti. Vaikui nepasakoma, ką daryti, o tik išvardijama, ką jis daro ar kažkada darė blogai. Moralų nauda ta, kad tėvai išsikalba, kas jiems sunku, ko jie pavydi vaikams ir parodo savo bejėgiškumą. Kad jau nieko pakeisti negali, tai bent pakalba ir ramiau lieka.

Pagalvokite kokį vaiką norite užauginti ar paklūstantį kareivį ar pilnavertę asmenybę. Kartais elgiamės kaip lengviau, kaip greičiau, bet geriau kad tai netaptų bendravimo blogu įpročiu ir negriautų ryšio su vaiku.


APIE ENERGIJOS VAMPYRUS

Energijos vampyrai
Psichologė Asta Budvytienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"



Kiekviena kultūra visais laikais mėgo istorijas apie "kraujasiurbius"– iš pradžių buvo vilkolakiai, vėliau Drakula, šiais laikais populiari „Saulėlydžio“ saga, „Vampyrų dienoraščiai“. Jie siurbė kraują, o kraujas – tai gyvybingumo ir energijos simbolis.

Taip pat buvo pastebėta, kad yra žmonių, su kuriais pabendravę, pasijuntame išsekę, sudirgę ar pan. – kitaip tariant, netekę energijos. Jie buvo palyginti su vampyrais. Pirmiausia apie energijos vampyrus ėmė kalbėti bioenergetikai, astrologai, vėliau susidomėjo ir psichologai. Jiems parūpo, ar tikrai tai yra mistika ir neįmanoma paaiškinti psichologijos mokslo terminais?

Ir pamatė, kad tikrai vampyrai minta. Ir ne kažkuo mistišku, o mūsų emocijomis.

Kaip tampama vampyrais?

Bendraudami mes visada tam tikra prasme keičiamės energija. Standartinė situacija: pacientas ateina pas gydytoją. Pacientas pasiguodžia, gydytojas išklauso, nuramina pataria, pacientas padėkoja ir/ar sumoka pinigus. Jie apsikeitė energijomis: pacientas buvo išklausytas, gavo žinių, gydytojas gavo pinigų ir pripažinimą. Ir taip yra visose gyvenimiškose situacijose, tai normalu. Keitimasis energijomis – socialinio gyvenimo dalis. Santykis „duodu-imu“.


Psichologijos klasikas E. Berne knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“, rašė, jog mes visi norime psichologinių „paglostymų“ (dėmesio, pripažinimo, būti pastebėti). Ir jei žmogui tų paglostymų stinga, dėl kažkokių priežasčių negali ar nemoka jo gauti tinkamais būdais, jis ima „žaisti žaidimus“ (manipuliacijas) - išprovokuoja kitą žmogų pajusti tam tikrus jausmus (pyktį, susierzinimą, skausmą, pasimetimą, norą teisintis, kaltę, gailestį ir kitus ne itin malonius jausmus). Nuo to jie pasijunta patenkinti – reikšmingesni, aukštesni už mus, gauna užuojautos, gailesčio ir pan. Taip pat jie gali „siurbti“ mūsų laiką, pinigus ar kitas gerovės formas.

Dažniausiai pasitaikantys vampyrų tipai:

Įžeidinėtojai. Savo blogą nuotaiką, pyktį išreiškia ne savo skriaudėjui, bet kitam – niekuo dėtam žmogui, kuris net nesupranta kas atsitiko. Neteisingai aprėkė viršininkas – negalėdamas jam atsikirsti, savo pyktį išlieja namie pažemindamas šeimos narius.

Vargšai. Jie nuolat skundžiasi savo bėdomis, įrodinėja koks pasaulis blogas, reiškia pesimistinį požiūrį į gyvenimą. Tokie žmonės gali nuolat prašyti pagalbos ar patarimo, tačiau kad ir ką besiūlytumėte, atsakys „Taip, bet...“ nepasinaudos jokiu pasiūlymu. Po pokalbio jausite ne tik gailestį, bet ir liūdesį (nes visos pastangos ir pasiūlymai buvo atmesti), kaltę (nes nepadėjote kenčiančiam) ar net pyktį.

Nuotaikos gadintojai. Šie „vampyrai“ negali pakęsti kai jūsų nuotaika gera, nesidžiaugia kitų sėkme. Matydami kito džiaugsmą jie bando „nuleisti jį ant žemės“ – erzina, provokuoja, įrodinėja, kad džiaugtis visai nėra dėl ko. Jam būna gerai tik tada, kai kitiems bent jau blogiau negu jam. Kada jo „aukos“ nuotaika visiškai sugadinta, „vampyras“ pralinksmėja, ima guosti ir net pasiruošęs padėti.

Dar viena vampyrų mėgiama manipuliacija: „atspėk mano mintis“. Žmogus su jumis kalba neaiškiai, užuominomis, o po to turi progą jus apkaltinti, kad jūs jo nesupratote, neatsiliepėte į jo norus.

Kodėl taip sunku nuo jų atsiplėšti?

Todėl, kad į juos investuojam paprastai labai daug energijos. Kaip rodo moksliniai tyrimai, kai jau kažkur investuoji (pinigų, laiko, jėgų), net jei paskui ir supranti, kad projektas (plačiąja prasme – santykiai) bus nevykęs, vis tiek investuoji toliau.

Tokia jau žmogaus psichika. Pavyzdžiui, jei specialistas „sunkiam“, vampyriškam klientui jau skyrė savo laiko, žinių, pastangų ir kitų resursų, klientas tarsi tampa jo dalimi ir 95 proc.tikimybė, kad specialistas ir toliau tęs darbą ir „bandys dar vieną metodą“, kuris „jau tikriausiai pasiteisins“.

Į santykius mes taip pat investuojame save. Ir tas žmogus tampa mūsų dalimi. Jei santykis buvo vampyruojantis, į juos dažniausiai investuojama labai daug. Paprastai nutraukti yra sunku ir skausminga, nes jausmas būna toks, tarsi netenki dalies savęs. Todėl mažiau skausminga tikėti, kad galbūt žmogus pasikeis ir viskas taps puiku.

Ar aš vampyras?

Kai kitam išliejate savo problemas ir visiškai nepastebite kaip jis jaučiasi, pasinaudojate jo energija. Jei jautėte įtampą, ir ėmėte ieškoti priekabių, o po konflikto ar įskaudinęs kitą pasijutote geriau, tai irgi galėjo būti vampyrizmas. Kiekvienas iš mūsų retkarčiais pasielgiame „vampyriškai“. Svarbiausia, kad toks bendravimo būdas nebūtų pagrindiniu.

Jei tai pastebite, vadinasi vienas žingsnis pirmyn jau žengtas – pripažinote savo problemą. Tolesni žingsniai – išsiaiškinti tokio savo elgesio priežastis ir rasti sprendimus. Bendraujant naudos ir energijos visi turi gauti, o ne prarasti.

Kaip apsisaugoti nuo energijos vampyrų?

Visų pirma, energetinių vampyrų aukomis tampa ne kiekvienas! Dažniausios jų aukos:

  • Emocionalūs ir per daug atviri žmonės, jie greitai sureaguoja ir puikiai atskleidžia savo silpnąsias puses.
  • Itin jautrūs kitiems, užjaučiantys, norintys padėti taip pat lengvai tampa energijos vampyrų grobiu.
  • Pagyrūnai, arba itin mėgstantys pagyras. Pasako apie juo ką nors gero – ir jis „vampyro“ rankose (arba iltyse  ).
  • Nepasitikintys savimi, nedrąsūs. Jie nedrįsta nutraukti pašnekovo, nors jo kalba pasidaro ir itin nemaloni.
  • Žmonės, kurie nuolat jaučiasi dėl visko kalti. Juos lengva įtikinti, kad yra atsakingi už tai, kad „vampyras“ blogai jaučiasi, yra suirzęs ar gyvenimas klostosi ne taip.

Kaip jau minėjau, šie žmonės nežino, kad kitiems kenkia. Galima sakyti jam tiesiai šviesiai, tačiau greičiausiai jis įsižeis ir sureaguos taip, kad pajusite nepakeliamą kaltės jausmą. Arba išsigandęs pabėgs – juk buvo ištrauktas į dienos šviesą!

Mintyse sakykite sau „Manęs tai neveikia“ arba „Tai tik tavo nuomonė“. Juk iš tiesų taip ir yra. Tai ne jūs esate kvailas, negražus ar kt., bet tai tik „vampyro“ nuomonė apie jus. Ar ji teisinga – kitas klausimas. Tačiau nepulkite įrodinėti, kad tai netiesa, nes tikėtina, kad „vampyras“ to ir tikisi. Geriau pasakykite: „Taip, aš toks, nepatinka – nebendrauk!“

Tylėjimas - gera energijos apsauga, nes daro žmogų išmintingesniu, bet su viena sąlyga: neturi būti kalbos net mintyse – jokių priekaištų, nuoskriaudų! Kol esame ramūs ir linksmi, vampyrai negali mums įkąsti. Vampyras į jus nukreipia neigiamą energiją, o jūs nereaguojate, jus šypsotės ir juokiatės. Bet jei pradedate nervintis – vadinasi jis savo pasiekė.

Būkite budrūs! Išmokite atpažinti energijos siurbėjus, tada venkite jų arba reaguokite atitinkamai! Prisiimkite atsakomybę už savo jausmus ir gyvenimą. 

Asta Budvytiene LRT

Interviu su Asta Budvytiene LRT radijo eteryje apie "energijos vampyrus".




Testas moterims ,,Nusistatyk ar tu myli ne per stipriai?“

Psichologė Vitalija Mikutaitienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

 
psichologas kaune
Perskaitykite teiginį ir pasižymėkite, ar sutinkate.
1. Jūs galvojate, kad aukotis santykiuose yra būtina.
2. Jūs kilusi iš nepilnos arba disfunkcinės šeimos, (kurioje buvo geriama, smurtaujama) ir buvo nepatenkinti jūsų saugumo, meilės poreikiai.
3. Galvojate, kad meilė be kančios tai netikra meilė.
4.Būdama vieniša jaučiatės menkavertė.
5.Dažnai vienus santykius su vyru, greitai keičia kiti santykiai. 6. Dažnai pasirenkate „ne tuos“ vyrus.
7.Santykiuose daugiau duodate, nei gaunate.
    8.Jūsų nuomone, žmogus laimingas tik tada, kai myli.
    9.Ieškote tokio vyro, kuris jus išgelbėtų ir pakeistų Jūsų gyvenimą.
    10. Turite norą kontroliuoti savo partnerį – visą laiką leisti tik su juo.
    11. Kai atsiranda nauja meilė, visas likęs pasaulis nustoja egzistavęs.
    12. Savo partneriui galėčiau atleisti VISKĄ.
    13. Kiti sako, kad jus traukia vyrai, kurie turi problemų.
    14. Su mylimuoju, galėtumėte keliauti, kad ir į pasaulio kraštą.
    15. Renkantis partnerį ir kuriant santykius svarbiausia išgyvenamos emocijos.
    16. Visą gyvenimą ilgiuosi ir ieškau besąlygiškos meilės.
    17. Jūsų netraukia vyrai, kurie yra geri, pastovūs, patikimi, tokie jums atrodo per daug nuobodūs.
    18. Santykiuose svarbiausia aistra ir pavojus.
    19.Neturite didelio rato artimųjų žmonių, kuriems galėtumėte pasipasakoti savo problemas.
    20. Kartais pasimetate ar tai Tikra meilė ar Gailestis.
    21. Man labai svarbu, kad partneris didžiuotųsi ir girtų mane.
    22. Kartais atrodo, kad be savo VYRO neišgyvenčiau nė dienos.
    23. Dažnai pagalvoju, kad esu verta geresnio partnerio.

Jei sutinkate su 0-2 teiginiais, gali būti, kad bijote įsileisti jausmus į savo širdį ir kurti sveikus, ilgalaikius ir prasmingus santykius.

Jei sutinkate su daugiau nei 3 mažiau nei 6 teiginiais- Jūsų supratimas apie meilę ir santykius su partneriu paprastai paremti protu, partnerį renkatės remdamasi objektyviais kriterijais. Sugebate kurti abipuse atsakomybę pagrįstus santykius. Jaučiatės pilnaverte, nepriklausomai nuo to ar turite partnerį, ar neturite. Meilė nėra Jūsų savivertės matas. Sugebate save realizuoti įvairiose gyvenimo srityse, ne tik santykiuose su vyrais.

Jei sutinkate su daugiau nei 7 mažiau nei 14 teiginių – Jūs esate rizikoje dėl savo požiūrio į meilę ir santykius su priešinga lytimi. Jūs galite nuolat kentėti mylėdama. Psichoterapinė grupė, moterims, kurios myli per stipriai, Jums būtų naudinga, gerinant požiūrį į save ir mokantis kurti kokybiškus santykius, paremtus abipuse atsakomybe.

Jei sutinkate su daugiau nei 15 teiginių, Jūs mylite per stipriai ir santykiuose esate linkusi pasirinkti vyrus, kurie nėra tinkami ilgalaikiams pastoviems santykiams. Jūs nuolat aukojatės, savo gyvenimo neįsivaizduojate be antros pusės. Jūsų savivertė priklauso tiesiogiai nuo reikalų meilės fronte. Psichoterapinė grupė, moterims, kurios myli per stipriai, Jums būtina!

Dėmesio renkama nauja psichoterapinė grupė Kaune, moterims mylinčioms per stipriai.Išsamesnė informacija ir registracija telefonu 8 601 14262 arba el.paštu mpkcentras@gmail.com. http://www.psichologijoscentras.lt/naujienos


Gintarės Jurkevičienės interviu su žurnalo "Šeimininke" žurnaliste tema "Kaip išlaikyti romantiškus santykius po vaiko gimimo?"

kaune psichologas

Kuo ypatingas tapimo tėvais periodas?

Kai šeimoje gimsta vaikas, ypatingai pirmagimis, kiekviena šeima išgyvena krizę.Ir krizė šeimą ištinka nepriklausomai nuo to ar vaikas buvo planuotas ar netyčiukas. Tuo metu šeimoje vyksta kokybiniai pokyčiai. Iš žmonos, draugės, mylimosios, meilužės, gražuolės, darbuotojos, dukros moterys pirmiausia MAMOMIS,  o vyrai iš meilužių, draugų, partnerių pirmiausia tampa TĖVAIS. Reikia persidėlioti prioritetus, dienotvarkę, darbų pasidalinimus ir pan.  Pokyčiai sukelia didžiulį stresą. 

Kaip pasikeičia poros santykiai, kai gimsta vaikas?

Gimus vaikui dažniausiai poros santykiai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras.

Kokie psichologiniai sunkumai laukia sulaukus mažylio?

Tiek moteriai, tiek vyrui gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad ne be jis/ji yra dėmesio centre, kad pasaulis pradeda suktis aplink vaiką. Atsiranda nerimo dėl vaiko, savo ir antros pusės naujo vaidmens atlikimo. Galvoje gali suktis tokios mintys:

  • ,,Ar aš gera mama?“
  • ,,Ar mano vaikui viskas gerai?“
  • ,,Ar jis kada nors nustos verkti?“
  • ,,Ar aš kada nors išsimiegosiu?“
  • ,,Ar jis bus geras tėvas?“
  • ,,Ar aš vis dar graži jam“?
  • ,,Ar jis ištvers sunkumus?“
  • ,,Ar jis vis dar mane myli?“
  • ,,Ar aš nepastosiu?“
  • ,,Ar gyvenimas kada nors vėl bus toks pat, koks buvo?“

 Kaip su jais tvarkytis?

 Pirmiausia įsisąmoninti faktą, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo, jis bus kitoks, nei geresnis nei blogesnis tiesiog kitoks. Nebijoti paprašyti aplinkinių pagalbos, skirti laiko sau, nepamiršti kitų savo interesų, pomėgių, bendrauti su kitomis mamomis, naudinga yra bet kokia fizinė veikla, judėjimas.

Kaip gimus vaikui puoselėti santykius su sutuoktiniu?

Į vaiko priežiūra įtraukti senelius, auklę (nes nuvarytus arklius nušauna, o ne myli...) ar kažką, kas leis dviese su antra puse praleisti kažkiek laiko tik dviese.

Planuokite romantišką laiką pabuvimui dviese, nes progų spontaniškumui  gali ir nepasitaikyti.

Kurkite naujus ritualus, pvz.: jei iki vaiko gimimo turėjote tradiciją kiekvieną penktadienį eiti į kiną, tai dabar penktadienio vakarą skirkite kino peržiūrai namuose, kai vaikas miega.

Darbus dirbkite kartu su vyru ir smagiai laiką leiskite kartu, t.y. valgyti gaminkite kartu, namus tvarkykite kartu, o paskui visi eikite į lauką pasivaikščioti, nes taktika vyrą su vežimėlių į lauką, o mama eina kuopti namų, nepasiteisina.

Kas svarbiausia santuokos stabilumui išsaugoti? Kaip išlaikyti meilę ir bendrumo jausmą?

Svarbu nepamiršti maloniai leisti laiką kartu, nes taip gimsta ir vystosi meilė. Naudinga porai yra turėti bendrų pomėgių, interesų, bet tuo pačiu nėra blogai pabūti ir atskirai, skiriant laiko tik savo ir savo veiklai.

Svarbus momentas šeimos stabilumui yra bendros vakarienės prie vieno stalo ir vakarinis pokalbis apie praėjusią dieną. Apskritai kalbėjimasis yra tvirtų santykių pamatas, nes ,,nekalbadieniai“, nuoskaudų slėpimas, norų neišsakymas yra tiesus kelias į skyrybas.

Taip pat reikėtų nepamiršti padėkoti vienas kitam net ir už tai, kas atrodo savaime suprantama (už mašinos remontą), pagirti (vyrus reikia girti už konkrečius darbus, o moteris galima girti ir už abstrakčius dalykus kaip grožis) ir atsiprašyti už padarytas klaidas.



Geria tėvai - kenčia vaikai

Gintarės Jurkevičienės interviu žurnalui "Prie kavos" 

Kaune psichologas

1. Priklausomybė nuo alkoholio – rimta problema ir suaugusiam žmogui, ir šalia jo augančiam vaikui. Ar sutinkate, kad tokių tėvų vaikai greičiau suauga: vyresnieji rūpinasi jaunesniais broliais ir seserimis, anksčiau patys išmoksta savimi pasirūpinti?

Priklausomybė nuo alkoholio iš ties yra rimta problema, kuri paveikia ne tik jį vartojantį žmogų, bet ir visą jo šeimą. Šeimų, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, aplinka visada yra mažiau ar daugiau disfunkcinė. Jei visas šeimas patalpinti į kontinuumą nuo funkcionalių šeimų iki disfunkcinių, tai šeimos, turinčios problemų dėl tėvų girtavimo, visada bus kontinuumo disfunkciniame krašte. Keičiasi šeimos pusiausvyra, taisyklės, vaidmenys. Vaikai iš šeimų, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, yra mokomi nekalbėti, nejausti ir tuo pačiu metu yra auklėjami būti atsakingais ir rūpintis savo tėvais. Taigi tokie vaikai anksti išmoksta rūpintis ne tik savimi, jaunesniais broliais ir seserimis, bet neretai ir savo tėvais.

2. Šie vaikai neretai pasižymi pernelyg didele priklausomybe nuo taisyklių ar normų, sąžiningumu ir itin dideliu kritiškumu sau pačiam Dažnai jie vadovaujasi 2 nuostatoms – būti tobulam ir stipriam. Ar sutinkate su šiuo požiūriu?

Pagrindinė elgesio norma alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose - nepasitikėk nieko netgi savimi. Taigi kritiškumas sau, menka savivertė iš tiesų yra dažna tarp alkoholikų vaikų. Alkoholikų vaikai jaučiasi atsakingi už visas ištinkančias problemas ir nesėkmes, o visus pozityvius dalykus savo gyvenime vertina kaip atsitiktinumą. Perdėtas atsakomybės jausmas ypač pasireiškia socialiniuose santykiuose. Kitos gyvenimo nuostatos priklauso nuo vaiko prisiimto vaidmens šeimoje. Paprastai yra išskiriami šie alkoholikų vaikų vaidmenys:

  • Herojaus vaidmuo (vaikas tampa atsakingu už savo šeimą, rūpinasi ja kaip suaugęs asmuo. Stresinėse situacijose elgiasi taip, kad kiti galėtų juo didžiuotis);
  • Ramintojo arba talismano vaidmuo (tai šeimos terapeutas. Dažnai stresinėse situacijose pasitelkia humorą);
  • ,,Man nerūpi“ arba prarasto vaiko vaidmuo (nusišalina nuo šeimoje vykstančių procesų. Streso metu emociškai ar mintimis pabėga į fantazijų pasaulį);
  • Atpirkimo ožio vaidmuo (elgiasi blogai tam, kad būtų pastebėtas. Jis būna priešiškas, linkęs į nusikalstamą elgesį, griaunantis. Visais įmanomais būdais siekia tėvų dėmesio).

3. Ar šie vaikai rečiau vadovaujasi emocijomis, o dažniau pasikliauna protu?

Nefunkcionalios problemų sprendimo strategijos yra viena rimčiausių pasekmių, kurią įgyja vaikai užaugę su alkoholikais tėvais. Kaip rodo tyrimai, alkoholikų vaikai ar jau suaugę alkoholikų vaikai dažniau vadovaujasi emocijomis, o ne protu. Jie dažnai problemas sprendžia pasitelkdami vengimą ir neigimą. Tokiems vaikams yra būdingas negebėjimas atpažinti ir tvarkytis su neigiamomis savo ir kitų žmonių emocijomis (suaugusiems alkoholikų vaikams kyla sunkumų tvarkantis su neigiamomis emocijomis tokiomis kaip pyktis, nes jie dažniausiai moka tik jų vengti, bet ne efektyviai su jomis susidoroti).

Gali būti ir taip, kad tokie vaikai pradeda neigti ir slopinti visas emocijas, nes jausti jiems yra pernelyg skausminga. Ignoruodami visas emocijas žmogus kaip tik ir papuola į užslopintų, neigiamų emocijų spąstus.

4. Kaip į alkoholį vartojančius tėvus reaguoja skirtingo amžiaus (vaikai iki 3 metų, iki mokyklinio amžiaus vaikai, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai) vaikai?

Kaip į alkoholio vartojančius tėvus reaguoja vaikai, priklauso nuo daugelio faktorių: ar abu tėvai alkoholikai ar tik vienas iš jų, ar girtaujama kasdien, ar geriama namuose ir pan. Jei šeima sugeba išlaikyti įprastinę šeimos veiklą tai mažiau įtakoja vaikus. Vaikai ikimokykliniame amžiuje ne visada suvokia kas vyksta, bet jaučia nuolatinį nesaugumo jausmą, nerimą, bet tėvai jiems yra pasaulio centras, nepriklausomai nuo to, ar patenkina net bazinius jų poreikius. Mokyklinio amžiaus vaikai nuolat seka tėvus, bando numatyti alkoholio pavartojimą. Paaugliai gali pradėti gėdytis savo tėvų arba jausti tėvams pyktį.

5. Kokio amžiaus vaikai jautriausiai reaguoja į šią problemą?

Jautriausias amžius - iki penkerių metų, vaikai, kad ir ne viską suprasdami, kas vyksta šeimoje, formuoja savo gyvenimo kertinius įsitikinimus. Tuo metu suformuotas vaizdas apie save, pasaulį ir aplinkinius žmones išlieka daugmaž stabilus visą gyvenimą.

6. Galbūt mergaitės reaguoja jautriau nei berniukai?

Kaip rodo tyrimai, užaugusios alkoholikų tėvų dukterys yra labiau įtakotos alkoholio vartojimo problemų šeimos aplinkoje nei alkoholikų tėvų sūnūs. Mergaitės greičiausiai yra paveikiamos labiau dėl įgimtos didesnės empatijos nei berniukai. Labai dažnai užaugusios tokios moterys ieško panašių vytų į alkoholikų tėvus tam, kad atkurtų gimtojoje šeimoje patirtas emocijas.

7. Jeigu mama yra alkoholikė, ar vaikai reaguoja jautriau nei į tokią priklausomybę turintį tėvą?

Kaip rodo tyrimai, vaikus traumuojančiai labiau veikia, jei alkoholikė yra motina. Tačiau jei, vaikas turi galimybę nuolatos bendrauti su artimu negeriančiu giminaičiu (močiute, teta, vyresne seserimi ar kt.) gali būti, kad vaikas minimaliai patirs traumuojančią šeimos aplinką ir užaugęs psichosocialinėmis savybėmis nesiskirs nuo kitų.

8. Ar dažnai vaikai dėl šios bėdos kaltina save? Kaip jiems to išvengti?

Labai dažnai vaikai dėl tėvų alkoholio vartojimo problemų kaltina save. Taip vyksta dėl vaikams ir paaugliams būdingos mąstymo savybės egocentrizmo (,,viskas pasaulyje vyksta dėl manęs“, ,,aš blogas dėl to mama/tėtis geria“). Savęs kaltinimo yra beveik neįmanoma išvengti, nes reikia įsisąmoninti, kad mama ir tėtis yra suaugę žmonės, kurie daro savo gyvenimo pasirinkimus ir vaikas tų pasirinkimų niekaip negali įtakoti. Be to, reikia suvokti, kad alkoholizmas yra liga, kuriai įveikti reikalinga specialistų pagalba.

9. Neretai vaikai nori padėti išspręsti šią problemą turintiems tėvams. Kokius būdus vaikai dažniausiai išbando? (Gal galite pateikti pavyzdžių, kokie trūkumai ir privalumai?)

Vieni vaikai stengiasi būti tobuli (gerai mokosi, tvarko namų buitį), kad tik nesukeltų tėvams preteksto vartoti alkoholio. Kiti kaip tik elgiasi problematiškai, kad tėvai rūpintųsi jais ir neturėtų laiko gerti. Dar kiti bando slėpti alkoholį nuo tėvų, sudaužo nupirktus butelius. Beveiki visi vaikai šią šeimos problemą bando nuslėpti nuo draugų ir artimųjų, dangsto tėvus, paaugę kviečia ,,išblaivintojus“. Bet koks problemos slėpimas, neigimas tik pagilina problemą.

10. Ar atžalos gali padėti savo gimdytojams įveikti šią problemą?

Deja ne. Alkoholio vartojimo problemai įveikti reikalinga specialistų pagalba. Vaikai gali tik paskatinti tėvus ieškoti tokios pagalbos, bet kol pats asmuo nesupranta turintis, alkoholio vartojimo problemą tol, jokia pagalba yra beprasmišką. Ir vaikai dangstantis tėvus prieš giminaičius, darbdavius, padaro jiems tik meškos paslaugą.

11. Kur vaikams ieškoti pagalbos, jeigu jiems gėda apie tai kalbėti?

Geriausia kreiptis į negeriančius giminaičius ar tuos žmones, kurie yra greta. Patarimo galima kreiptis paskambinus į ,,Vaikų liniją“. Taip pat galima kreiptis į mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą. Paaugus galima kreiptis į priklausomybės ligos centrus ar į Alanono grupes.

12. Jeigu tėvai nuolat girtaudavo, ar tikėtina, kad užaugęs vaikas taps abstinentu ir bjaurėsis net pabandyti svaigiųjų gėrimų?

Tikėtina, taip nutinka, jei vaikas matė ir kitokių gyvenimo pavyzdžių. Kaip jau minėjau, jei augdamas vaikas nuolat bendravo su alkoholio vartojimo problemų neturinčiu giminaičiu, labai didelė tikimybė, kad suaugęs toks vaikas neturės alkoholio vartojimo problemų.

13. Psichoterapeutai pastebėjo dėsningumą – alkoholikų vaikai kreipiasi pagalbos į specialistus perkopę trisdešimtuosius gyvenimo metus. Visi jie skundžiasi nerimu, depresija, dideliu stresu ar vidine sumaištimi. Ar tai tiesa?

Taip, tai tiesa. Dauguma suaugusių alkoholikų vaikų turi nemažai psichosocialinių sunkumų. Įgyta patirtis gimtojoje šeimoje žmogų lydi visą gyvenimą, susikurtus gyvenimo vaidmenis asmuo gali kartoti ir savo sukurtoje šeimoje.

14. Patarimai artimiesiems, kurie gali padėti tokių tėvų vaikams. (įvairaus amžiaus).

Svarbiausia neslėpti ir neneigti egzistuojančios alkoholio problemos. Labai mažiems vaikams gali būti reikalinga ir fizinė pagalba (maistas, drabužiai), vyresniems svarbus teigiamas gyvenimo pavyzdys, pokalbiai apie tai, kad jie nėra atsakingi už tėvų problemas.

15. Kelios situacijos, kuriose daromos didžiausios klaidos.

Didžiausia klaida yra alkoholizmo problemos slėpimas; galvojimas, kad alkoholio vartojimo problemos tai valios neturėjimas ir jei žmogus panorės gebės pats susitvarkyti.