Kaip padėti vaikui įveikti šunų baimę? Paprasti patarimai tėvams.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“

Tėvams dažnai kyla klausimas ar vaiko šunų baimė yra normali ar jau nebenormali ir ar reikia kažką daryti ar ne?. Šunų baimė tampa problema, kai vaikas kategoriškai atsisako eiti į lauką, nes lauke bėgioja palaidas mažytis šunelis. Tik pamatęs šunį lipa kuo aukščiau – stalo, kėdės, tėvams ant rankų ir garsiai rėkia „pririškit tą šunį“, „pasiimkit“. Atsisako  eiti į svečius, kur auginami šunys. Pamatęs šunį vaikas rėkia, bėga, o paskui ilgą laiką vengia tos vietos, kur sutiko iš pažiūros mažą ir draugišką gyvūnėlį.

Keletas lengvų žingsnių, kurie padės Jūsų vaikui susidoroti su šunų baime:

Visų pirma supraskite vaiko baimę. Baimė nėra protinga, tad vaikui niekaip neįrodysite, kad šuo mažas ir neįkąs. Nesišaipykite iš vaiko: „Nebūk mažiukas“, „Kvaila bijoti tokio mažo šuniuko“. Tokie žodžiai vaiko nepadrąsins, o tik labiau sumažins vaiko pasitikėjimą savimi. Išklausykite vaiką, ko jis labiausiai bijo, kas jam kelia didžiausią siaubą, kas gali nutikti blogiausio? Mergaitei nepulkite iš kart patarinėti ar neigti, tiesiog išklausykite. Berniukui pravers keli patarimai, ką ir kaip daryti konkrečioje situacijoje.

Stebėkite, ką ir kaip sakote. Kartais tėvai nenorėdami, įkalba šunų baimes vaikams. Ypatingai jeigu patys tėvai bijo šunų ar yra nukentėję nuo keturkojų agresijos. Pvz.: “Gerai, kad tas šuo pririštas, o tai galėtų įkąst.” “Ar jūsų šuo kandžiojasi?”

Viena pagrindinė taisyklė dirbant su vaikų baimėmis yra „neįmesti“ vaiko per prievartą į pačią baisiausią situaciją. Tėvai dažnai norėdami tik gero savo vaikui, nuperka mažyti žavų šuniuką. Gerai jei tas šunelis, gyvena lauke ar yra atskiras kambarys, kur gyvūnėlį galima uždaryti ir vaikas turi savo saugią erdvę. Viena mama pasakojo, kaip norėdama išspręsti vaiko šunų baimę, jam nupirko meilutį, mažytį šuniuką. Vaikas džiaugdavosi šuniuku, kai tas miegodavo ant jo lovos, o kai šuo nubusdavo vaikas persikraustydavo „gyventi“ ant palangės. Meilučiam šuneliui dygo dantukai, tai jis viską kandžiojo, graužė, šokinėjo ir t.t. Mama vaiko gyvenimą ant palangės ištvėrė dvi savaites, o paskui draugams padovanojo šuniuką ir atsisakė minties, taip „pagydyti“ vaiko baimę šunims.

Teisingas žingsnis – tai nuoseklus ir laipsniškas „per atstumą“ supažindinimas su draugiškais ir protingais šunimis. Skaitykite su vaiku knygeles apie šunis. (Pvz.:John Grogan „Blogas šuo Marlis“, „Marlis ir kačiukai“ vyresniems - Jeremy Strong „Mano patrakėlis šuo“; Jono Avyžiaus „Bardo nuotykiai ir žygiai“). Žiūrėkite filmus apie šunis, kad vaikai įsitikintų, jog yra ir gerų šunų ne visi pikti ir blogi. (pvz.: „101 dalmantinas“, „Aukštyn“ ang. „Up“,  „Medžioklės sezonas atidarytas 2“ ang. „Open season 2“) Duokite vaikui spalvini šunis ir šuniukus. (Galite rasti ir atspausdinti piešinėlių www.thecolor.com/; www.icoloringpages.net/category/movies/).  Stebėkite vaiką, kaip keičiasi  jo požiūris į šunis. Jei jau noriai žiūri filmukus, spalvina šuniukus, dažniau atkreipkite dėmesį važiuodami mašina, autobusu į šaligatviu vaikštinėjančius šunis. Stebėkite vaiko reakciją. Jei vaikas jau jaučiasi saugus, galite suplanuoti apsilankymą gyvūnų parduotuvėje pvz.:„Kikoje“, kur yra parduodami keturkojai. Vaikas turi jaustis saugus, o šuo turi būti už stiklo ar pririštas.  Neverskite vaiko daryti to, kam jis dar nepasiruošęs.

Atkreipkite dėmesį į juokingus šunis, ypatingai į aprengtus paltukais, megztukais, batukais ir t.t. Sužmoginti ir aprengti šunys yra juokingi vaikams. O kas juokinga, negali būti baisu.

Po truputį vaiką ruoškite susitikimui su šunimi. Pamokykite „šunų kalbos“. Pvz.: Kai šuo nuleidžia ausis ir vizgina uodegą reiškia, jis gerinasi, nori būti glostomas. Jei šuo valgo maistą ir urzgia, rodo dantis – geriau nesiartinti. Šuo žmones įsidėmi iš kvapo, tad pirmiausia apuosto, jam nepažįstamus žmones. Taip pat šunys mėgsta laižytis, jaunesni šuneliai ir kandžiotis kol dygsta dantukai.

Geriausia pirmai draugiškai pažinčiai rinktis pažįstamų, giminaičių ar draugų suaugusį šunį, kuris turėtų bendravimo su mažais vaikais patirties. Dažnai vaikai gyvūnų glostymą supranta, kaip daužymą. Jie būna grubūs iš smalsumo – patikrina ar gerai pritvirtintos šuns ausys ar uodega. Nepratusiam prie vaikų, jaunam šuniukui, tai gali nepatikti. Yra ir suaugusių šunų, kurie tiesiog nemėgsta vaikų, jei turėję nemalonių prisiminimų su mažaisiais dvikojais. Taigi jei jau radote draugišką šunį vaikui, papasakokite jam apie tą šunį. Kartu suplanuokite laiką, kada nueisite į svečius. Susitarkite su šeimininkais, kad šunį palaikys uždarę, kol jūs nusirengsite ir pasiruošite susitikimui. Palaikykite šunį taip, kad vaikas galėtų prieiti prie šuns pats, kai įsidrąsins. Geriausia, jei jūs ar šuns šeimininkas laikytų ir glostytų šuniui galvą, o vaikas paglostytų šuniui nugarą. Tai bus pirmas mažas žingsnelis į vaiko ir šuns draugystę. Jokiu būdu, vaiko nespauskite, bet džiaukitės, kartu su juo  nedidele pergale. Leiskite šuniui apuostyti vaiką, kad abu apsiprastų. Tada gal vaikas jau ir pats norės daugiau paglostyti šunį.

Dažnai tėvai sako, kad išgydėm šunų baimę ir vaikas jau per  drąsiai eina prie nepažįstamų šunų, kiša pirštus per tvorą norėdami paglostyti svetimą šunį. Tad mokykite vaiką paprastų taisyklių, kaip elgtis su nepažįstamais gyvūnais. Pvz.: Palaidų valkataujančių šunų negalima glostyti, nes negali žinoti kaip sureaguos, gali įkąsti ar užkrėsti kokia liga. Mokykite, kad reikia atsiklausti šeimininko prieš glostant nepažįstamą šunį.

Sėkmės kelyje į savo vaikų ir savo baimių įveikimą.