Artimi svetimi vaikai

1.      Vaikai gali būti savi, svetimi ir artimi svetimų žmonių vaikai. Koks esminis  skirtumas tarp suaugusio žmogaus atsakomybės ir įtakos zonų kalbant apie  šias tris vaikų grupes? ( Už ką atsakingi  ( kur gali jaustis įtakingi) tėvai, dėdės-tetos,seneliai, tėvų draugai ar vaikų draugų tėvai)?

1. Už savus vaikus tėvai yra atsakingi šimtu procentų, bent jau tol, kol vaikas pasiduoda tėvų įtakai ir auklėjimui, maždaug iki vienuolikos-dvylikos metų. Paauglystės metų tėvams jau sunkiau įtakoti savo vaikus, bet atsakomybė išlieka. Dėdės, tetos ir seneliai yra atsakingi už vaikus, jei vieni patys juos prižiūri, tada suaugusiems tenka prisiimti visą atsakomybę už vaiką, jei yra bent vienas iš tėvų, jau atsakingas yra tėtis ar mama. Taigi ir sprendimus turi priimti tėvai, o ne seneliai, pvz.: ką vaikas valgys, kada eis miegoti, ar galima vaikui saldainių ir ledų. Dar galima taikyti ir taisyklę – kieno namai to ir taisyklės, tarkim pas močiute namuose ledų galima valgyti kiek nori, o pas tėvus namuose tik vieną porciją per dieną arba pas tetą galima piešti ant sienos, o pas save namuose ne. Senelių ir tetų, dėdžių uždavinys auklėjant vaiką yra jo palepinimas, tik svarbu neperžengti protingos ribos ir nesusipykti su vaiko tėvais. Jei vaikų draugų tėvai prisiima pasaugoti vaiką, jie vėlgi tampa pilnai atsakingi už svetimą vaiką, tą laiką kol jį prižiūri. Jie privalo užtikrinti saugią aplinką vaikui. Visgi tiek seneliai, tiek tetos, dėdės ar vaikų draugų tėvai turi atsiklausti vaiko tėvų dėl jo dienotvarkės, mitybos ir kitų vaikui svarbių priežiūros klausimų.

2.      Gyvename katalikiškame krašte, kuriame kai kuriose šeimose ypatingai svarbų vaidmenį vaiko auklėjime  atlieka krikšto tėvai. Kodėl vaikui kartais krikšto tėvų nuomonė yra svarbesnė nei tėvų?Kokių ribų žemiškame gyvenime neturėtų peržengti krikštatėviai? Kodėl?

 

2. Deja ne visada vaikams jų tėvai yra autoritetai. Taip gali būti dėl to, kad tėvai patys nemoka susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ar neturi laiko ar kantrybės vaiką auklėti, su juo kalbėtis ir aiškinti gyvenimo tiesas. Jei krikšto tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, jie gali tapti autoritetais vaikui ir jų nuomonė vaikui gali tapti labai svarbi. Visgi krikšto tėvai turi nepamiršti, kad  vaiko tėvai auklėjime yra svarbiausi ir privalo tartis su jais ir nemėginti atstoti tikrųjų tėvų vaikui, jei nėra tokios būtinybės.

 

3.      Ar gali būti vaiko santykiai su teta ( dėde,seneliais,  krikšto tėvais, draugų tėvais) artimesni, glaudesni  nei su tėvais? Kokiais atvejais? Kodėl taip nutinka? Kada verta sunerimti?

3. Vaiko santykiai gali būti artimi su bet kuriuo suaugusiu žmogumi, jei tas suaugęs žmogus skiria daug dėmesio vaikui, domisi juo, kalba su juo, nuolatos palaiko artimą ryšį. Aišku santykiai tarp tėvų ir vaikų yra ypatingi ir vaikui labai svarbi tėvų nuomonė ir palaikymas. Dažnai seneliai, tetos ar dėdės  vaikui tampa itin svarbūs, jei tėvai nėra linkę ar negali pakankamai atsakingai rūpintis vaiko poreikiais, t.y. užtikrinti ne tik vaiko fizinį saugumą 

(stogą virš galvos, maistą rūbus), bet patenkinti ir vaiko meilės, pagarbos, priėmimo poreikius. Vaikui svarbu jaustis ne tik pamaitintam ir aprengtam, bet ir suprastam, mylimam ir priimtam, toks, koks jis yra. Neretai šiuolaikiniai tėvai labai spaudžia savo vaikus, kad jie būtų tokie, kokie tėvai nori, kad jie būtų, kad įgyvendintų tėvų svajones, o seneliai ar kiti artimi suaugę žmonės gali su vaiku tiesiog būti, džiaugtis smulkmenomis, išklausyti vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra.

Kuo daugiau teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių mato vaikas ir kuo daugiau teigiamų tvirtų ryšių jis turi su suaugusiais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užaugs sveika ir įvairiapusė asmenybė, įvairiose sudėtingose situacijose galės pasitarti su patikimais žmonėmis. Artimas, tvirtas kontaktas su suaugusiu žmogumi vaikui ir paaugliui yra kaip prevencinė priemonė nuo didelių psichologinių sunkumų ir netinkamų sprendimų priėmimo. Tėvams sunerimti verta, jei ryšys su suaugusiu žmogumi vaikui yra žalingas, veikia jį neigiamai, tarkim, ilgesnį laiką pabendravęs su vaikui svarbiu suaugusiu žmogumi, jis tampa irzlus, reikalauja nerealių dalykų ir pan.

4.      Gana dažnai vaikas sako: „aš žinau, kad mane myli dėl to, kad man perka brangius daiktus (dovanas)“. Ką turėtų žinoti suaugę, rinkdami  dovanas artimiems vaikams?

4. Dovanos vaikui yra tik viena iš galimų meilės formų. Suaugusiam žmogui tai yra lengviausias būdas parodyti vaikui, kad jį myli. Šiuolaikiniai vaikai dažnai yra persisotinę daiktais ir neretam septynmečiui ar penkiamečiui jau nebėra ką dovanoti, nes jis tarsi viską turi, o mažesni vaikai dažnai labiau džiaugiasi dėže į kurią įpakuotas žaislas, o ne pačiu žaislu, todėl prieš perkant dovaną vaikui reikia gerai pagalvoti ar ji tikrai reikalinga ir naudinga vaikui. Smagiai praleistas laikas su vaiku yra daug vertingesnis nei nupirktas daiktas. Be to, prieš perkant dovaną vaikui, visada yra naudinga apsitarti su vaiko tėvais, nes jie žino geriausia ko reikia vaikui, juk būna, kad vaikas per gimtadienį gauna dvi vienodas mašinas ar lėles arba tokį žaislą, kurį vaikas jau turi.

5.      Ar svetimas žmogus turi teisę sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką? Jei NE-tuomet kodėl? Jei TAIP, tuomet kokios drausminimo  formos ir priemonės  yra leistinos svetimam žmogui?

5. Idealiu atveju, jei suaugęs žmogus mato, kad svetimas vaikas elgiasi netinkamai, apie tai jis informuotų vaiko tėvus, o tėvai drausmintų vaiką, tačiau pasitaiko įvairių situacijų, tarkim jei vaikas kelia pavojų sau ar kitiems vaikams, drausminti vaiką reikia nedelsiant arba jei vaiką prižiūrite savo namuose, tai privalote jį ir sudrausminti. Mano nuomone, vaiką bausti gali tik jo tėvai, todėl suaugęs žmogus turi apie netinkamą vaiko elgesį informuoti vaiko tėvus, o jau jie spendžia kaip toliau elgtis.

6.      Ar galima kritikuoti svetimą vaiką? O gal kritiką suaugęs gali išsakyti tik kitam suaugusiam- vaiko tėvams? Kur riba?

6. Vėlgi geriau kritiką pasakyti vaiko tėvams, jei tai nėra kritinė situacija. Kritikuojant tiek savą, tiek svetimą vaiką reikia atsiminti, kad kritikuoti reikia vaiko elgesį, bet ne patį vaiką. Derėtų vadovautis nuostata, kad visi vaikai yra geri, tik kartais elgiasi netinkamai. Kritikuojat negalima žeminti ar įžeidinėti, o moralai vaikų neveikia. Taigi efektyviausia vaikui pasakyti, ką jis daro netinkamai ir kaip turėtų elgtis.

7.      Šiuolaikiniai įstatymai vis labiau gina vaiko privačią erdvę. Todėl kyla rizika, kai teigiamų emocijų proveržis gali būti įvardintas kaip seksualinis priekabiavimas.  Ar (Kam)  Lietuvoje vis dar leidžiama  svetimą vaiką bučiuoti, glostyti, apkabinti ir priglausti?

7. Manau, kad savus vaikus priglaudžiantys, pamyluojantys tėvai ar seneliai niekam didelės nuostabos nesukelia, o svetimų vaikų, manau, nereikia glausti, nes ne visi vaikai taktilikai, ne visiems vaikams patinka, kai juos liečia svetimi žmonės. Būna, kad pats vaikas pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, tada atstumti vaiko nederėtų, bet gerbti vaiko erdvę reikia.

 

8.      Kada tėvai turėtų įsikišti į ( galbūt netgi riboti)  vaiko bendravimą su kitu suaugusi8. Tėvai yra tie asmenys, kurie visapusiškai atsako už savo vaiko gerovę, todėl matydami, kad kitas suaugęs žmogus vaiką veikia neigiamai bendravimą turėtų apriboti arba įsikišti, paaiškinti tam tikras ribas ir taisykles, pvz. jei vaikas alergiškas šokoladui, o tetulė vis tiek nori maitinti vaiką saldainiais, to daryti tėvai neturėtų leisti arba jei kitas suaugęs žmogus vaiką žemina arba be reikalo kritikuoja, tėvai vėl gi turėtų į tai sureaguoti ir įsikišti.